“Omni Laike” publikuoto Ervino Koro straipsnio “Kas yra "ksenaksinės disertacijos", arba Bandymas pataikyti į toną”, kuriame kalbama apie praėjusio teatrinio sezono kritinį klimatą, komentaras.
(Aštrioji Plunksna ir Tykusis Donas nervingai rūko ir pro dūmus žiūri į tolį. Todėl nemato mūsų agento su diktofonu. Agentas - tikras profesionalas, tačiau kalbos stilisto gabumais nepasižymi.)
Aštrioji Plunksna: Paskaičius jūsų kolegos Ervino Koro straipsnį http://www.omni.lt/?rask$9359_16017_16035$z_118587, buvau šokiruotas - ką ir kiek sau gali leisti N teatro literatūrinės dalies vedėjas? Juk pono Koro straipsnyje minimas redaktorius R. yra mano kolega! Drįstu teigti, kad tai mūsų visų - Profesionalių Kritikų - reikalas. Bet koks diletantas, parašęs straipsnį apie vieną iš mūsų (tai pasakoma su ypatinga išraiška), iš esmės užkabina ir mus visus.
Tykusis Donas: Kad ir kaip gerbčiau jūsų "profesines" aukštumas, norėčiau paklausti, kas suteikė teisę pravardžiuoti "diletantu"? Taip pat visai neaišku, pone, kas yra tas "profesionalus teatro kritikas" ir nuo kada šie elito atstovai yra nepakaltinami? Leidžiantis sau prabangą pareikšti nuomonę apie kito kūrinį neturėtų piktintis, kai kritikuojamas yra ir jo rašinys. Kitas dalykas: kas jums sakė, ką gali ir ko negali literatūrinės dalies vedėjas?
A.P.: Na gerai, pats prisiprašėt. Visų pirma diletantu jūsų kolegą pavadinau dėl poros priežasčių. Svarbiausios jų - straipsnyje nėra jokios konstruktyvios kritikos (pirštu kala į stalą), ką jau kalbėti apie argumentus (pakelia tą patį pirštą į dangų), jame vyrauja asmeninės ambicijos ir kompleksai (nervingai perlaužia cigaretę). Žinote, skaitydamas ne grožinį kūrinį, aš visiškai nenoriu žinoti asmeninių autoriaus savirealizavimosi problemų. (Pauzė. Abu mąsto.) Antra, profesionalūs teatro kritikai yra dar ir kaip pakaltinami. Atskleisiu jums paslaptį (pašnibždomis) - jie tik ir laukia, kad kas nors tėkšteltų kokiam redaktoriui ant stalo rašinėlį, analizuojantį Lietuvos teatro kritikos būklę, tendencijas ir kitus rimtus dalykus, nes jie geriau nei bet kas kitas žino, kad problemų yra nemažai. Tačiau jie svajoja apie profesionalų straipsnį, analizę, pagrįstą argumentais, o ne asmeniniais įžeidinėjimais kritiko, kurio pavardę parašyti ponui Korui, matyt, pritrūko drąsos (maža ką, gal kada tas nelaimėlis susipras ir taps lojalus). Šie reikalavimai taikomi nepriklausant nuo žanro. Net ir pamflete (o į jį, įtariu, ir pretenduoja jūsų kolega) turėtų šviestis ne asmeniniai nepasitenkinimai, o sveika ir argumentuota ironija. Trečia, apie tai, kas yra "profesionalus teatro kritikas", padiskutuosime kitame mūsų pokalbyje, tačiau dabar galiu pasakyti viena - jis nėra teatro literatūrinės dalies vedėjas. Arba bent jau nėra tuo metu, kai dirba šį darbą. Tai yra elementari ETIKA. Jei sutiksite savo kolegą, išaiškinkite jam, ką šis žodis reiškia, nes, bijau, jis nėra jo girdėjęs. Ačiū.
T.D.: Prašom. Būtinai išaiškinsiu. Tik nelabai supratau - ką jūs vadinate "asmeninėmis ambicijomis ir kompleksais", "asmeniniais nepasitenkinimais"? Kaip apskritai įmanomas objektyvumas, kalbant apie teatrą? Argi blogai yra tai, kad autorius yra jautrus ir jam asmeniškai nemaloni kritiko interpretacija jo teatro spektaklio tema?
A.P.: Esmė ne objektyvume (nors galėčiau ginčytis su jumis, kad tikram profesionalui objektyvumas yra ne "asmeninis požiūris", o sugebėjimas pamatyti bei įvardyti režisieriaus intencijas ir palyginti jas su rezultatu, bet tai jums bus pernelyg sudėtinga). (Čia pasigirsta protestai ir reikalavimai atsiprašyti. Reikalavimai nenoriai patenkinami.)
Suprantu jūsų kolegos "jautrumą" ir tai, kad jis, kaip literatūrinės dalies vedėjas, turi ginti savo teatro spektaklius. Juk toks jo darbas - anonsuoti ir ginti. Tačiau jis pretenduoja analizuoti visą "praėjusio sezono teatro klimatą", o šioje analizėje be didelės nemeilės konkrečiam kritikui, miglotų pamąstymų apie pastarojo straipsnį ir begales visiškai neaiškių užuominų (į politiką, į Gentvilą ir Gavenonį, Teatro žurnalą, į kurį rašyti jo niekaip nepakviečia) lieka tik vaikiška nuoskauda, kad kažkas išdrįso sukritikuoti jo teatro spektaklį.
T.D.: Bet kuo čia dėtas vargšas Buratinas?
A.P.: Matote, "kova" tarp minėto redaktoriaus R, išdrįsusio Mikę Pūkuotuką pavadinti Buratinu (už tai šimtas metų pragare jam garantuota), ir teatro įvyko prieš gerus metus. Tuomet teatras į kovą su vargšu kritiku buvo pasitelkęs filosofus, pylėsi straipsniai, bet tai bent jau buvo priešininkų verta dvikova, kurią mes visi, išsiilgę normalių ir profesionalių debatų teatro pasaulyje, stebėjome su malonumu. Bet kodėl jūsų kolega atsibudo dabar? Ar jį iki šiol kankina košmarai dėl to, kad jo teatro vadovai nusprendė, jog šioje diskusijoje jam dalyvauti negalima?..
(Nuo šios ugnikalnio išsiveržimui prilystančios tirados oponentas kiek sutriko ir ėmė ieškoti ksAnakso. Surado, išgėrė ir pasiūlė kolegai. Tas sutiko. Nes gyvenimas toks.)
T.D.: Na, paskaitė žmogus žurnalą ir "užvirė kraujas". Nejaugi negalima to suprasti? (Kukliai nurausta.) Klausykit, kolega, jūsų "kritinė percepcija" dar neatšipusi, protas aštrus ir neperkrautas visokių teatrinių rūpesčių - reklamų ir anonsų rašyti netenka, raizgyti ornamentų aplink genijus ir jų kūrybą taip pat niekas neverčia (o tai, patikėkit, išsekina, be to, visada esi šešėly). Gal galite man paaiškinti kai kuriuos Ervino Koro straipsnio momentus? Pavyzdžiui, kas yra ta "ksenaksinė disertacija" ir "anglosaksiška įtaka mintijimo procesui"?
A.P.: (Taip pat kiek suglumęs.) Tenka pripažinti - lenkiu galvą prieš tokius posakius, nes visomis savo reklamos nepaliestomis proto ląstelėmis nesugebu jų suprasti. (Atsidūsta.) Ne kartą teko drybsoti psichoanalitiko kėdėje (žinote, toks darbas). Ir nors šiuo požiūriu esu diletantas, leisčiau sau daryti išvadą - jei žmogus į pirmą planą iškelia žodį "disertacija" ir vėliau jį linksniuoja kaip leitmotyvą tekste, vadinasi, tai yra jo labiausiai skaudama vieta. Nerealizuotos svajonės? Galbūt, bet nesiremiu pono Koro metodais ir nenoriu lįsti į asmeniškumus. Tačiau įtariu, kad nerealizuotos yra ir šio pono ambicijos kritikoje. Nelabai suvokiu kaltinimo redaktoriui R., kad šis "rašo visur ir apie viską". Atrodo, už tai vieną produktyviausių mūsų teatro kritikų galima būtų tik pagirti... Bet gal aš klystu? Galbūt visi mes turėtume susirasti vieteles šalia didžiųjų genijų, susikišti savo nuomones ir argumentus į stalčių ir tarnauti jų talentui?
T.D.: (Pagautas entuziazmo.) Taip, taip ir dar kartą taip! Iš tikrųjų vienintelis būdas pateisinti savo parazitinę egzistenciją - būti kiek įmanoma labiau naudingiems jiems - Kūrėjams. Padėti, parašyti, kuo dažniau visur paminėti, išversti, rasti knygų, perskaityti ir perpasakoti trumpai. Ir dar - visais įmanomais ir neįmanomais būdais atvesti kuo daugiau žmonių į teatrą. Tokiu atveju gali net sulaukti šiokios tokios padėkos, bet abejoju. Kam įdomi mano ir jūsų nuomonė apie spektaklį, kam įdomu, kaip tu jį interpretuoji, matai ir girdi ir kas išvis tavo pakrikusioje smegeninėje darosi? Jei jau vadiniesi kritiku - sugebėk aprašyti tai, kas vyksta panosėje ir taip atsiskaityk su Teatro Istorija. Visa kita - seklu, menka ir egoistiška.
A.P.: (Patylėjęs, vaidindamas abejingą.) Gal žinote, ar Nekrošiui nereikia "naminio kritiko"? Girdėjau, prieš porą metų ši vieta buvo atlaisvinta?
