Nemažai socialinių mokslų tyrimų patvirtina faktą, kad dėl globalizacijos ekonominės įtakos auga socialinė nelygybė ir poliarizacija.
Viena vertus, tai vienose, tai kitose pasaulio vietose vyksta kapitalo koncentracija, auga BVP ir gerėja gyvenimo kokybė. Kita vertus, Vakarų pasaulyje, o dar labiau - besivystančiose šalyse plečiasi vadinamosios nelaimės zonos ir formuojasi naujos marginalinės grupės, kartais - ištisuose geografiniuose regionuose. Rytų Europos šalys, tarp jų ir Lietuva, pasižymi ypač didele socialine “asimetrija”.
Kaip rodo pastarųjų metų duomenys, dideli BVP augimo tempai Baltijos šalyse savaime nepanaikina skurdo ir socialinės atskirties. Anksčiau Talinas ir ypač Ryga garsėjo pramonės, prekybos ir paslaugų koncentracija Estijoje ir Latvijoje, o maždaug 1997-1998 metais tapo akivaizdu, kad Lietuvos sostinė Vilnius savo šalyje pradeda ryškiai išsiskirti geriau apmokamos darbo jėgos pasiūla ir paklausa, užsienio ir vietinių investicijų pritraukimu bei įvairių inovacinių projektų gausa. Ypač šis procesas sustiprėjo po Rusijos krizės, t.y. 2000-2003 metais. Net laisvosios rinkos apologetai, tokie kaip Pasaulio banko ir Tarptautinio valiutos fondo ekspertai, 2003 metais apsilankę Lietuvoje, kaip pavojingai didelius pripažino Vilniaus ir provincijos gyventojų pajamų bei galimybių skirtumus.
Lietuva, kaip šiek tiek anksčiau Estija ir Latvija, tapo didelių ekonominių ir socialinių kontrastų šalimi. Tokio fakto negalima pateisinti vien tik transformacijos sukeltais sunkumais ar didesne kritine ekonomiškai aktyvių gyventojų dalimi savo šalių sostinėse, nes visos Rytų Europos šalys susidūrė su panašiomis problemomis. Viešojo administravimo gebėjimai ir kryptingai bei efektyviai orientuota socialinė politika būtų galėjusi šiuos socialinius kontrastus iš dalies sumažinti. Kaip tai atsitiko Slovėnijoje, Čekijoje ir Vengrijoje.
Patyrusios politikės ir Tartu universiteto dėstytojos Marju Lauristin nuomone, Estijoje įvyko plataus masto privatizacija, joje maži mokesčiai ir minimalios socialinės išlaidos - ji pasuko JAV keliu. Tačiau, kaip pažymėjo M. Lauristin, dauguma žmonių Estijoje norėjo kitko: kad valstybė daugiau rūpintųsi vargingaisiais, kaip tai būdinga Šiaurės šalims. M. Lauristin tai aiškino Estijos demokratijos jaunumu ir tuo, kad žmonės dar nesugebėjo susivokti partijų programose. Einant Amerikos keliu, pažymėjo M. Lauristin, socialinės išlaidos Estijoje kasmet mažėjo - vaikų pašalpa iš pradžių sudarė 18 proc. vidutinio darbo užmokesčio, o 2003 metais tik 2,5 proc., atitinkamai sumažėjo šis santykis ir pensijoms. Daugelis socialinių išmokų Latvijoje ir Lietuvoje absoliučiais ir santykiniais dydžiais buvo dar mažesnės nei Estijoje. Senatvės pensijų dydis Lietuvoje 2000-2003 metais vidutiniškai sudarė tik apie 40 proc. vidutinio atlyginimo šalyje.
Latvija ir Lietuva nepriklausomybės metais pasirinko nuosaikesnių ir lėtesnių reformų kelią nei Estija. Tačiau tik Lietuva amžių sandūroje turėjo platesnes ekonominio, socialinio ir kultūrinio manevro galimybes, nes ji, palyginti su Estija ir Latvija, išsaugojo didesnį ankstesnį socialinį ir intelektualinį-kultūrinį potencialą. Tačiau Baltijos šalių gyventojų nuomonės tyrimai, kuriuos 2002 metais atliko Jolanta Aidukaite, rodė, kad Lietuvos gyventojai pasižymėjo aiškiai liberaliomis nuostatomis dėl šalies socialinio gyvenimo trajektorijų ir perspektyvų.
Privačių pensijų fondų reforma 2003 metais, nors ir neįgijusi privalomumo pobūdžio faktiškai dėl kelių įtakingesnių asmenų pasipriešinimo, tik patvirtino šalies gyventojų ir jų elito orientacijas. Lietuvoje nebuvo susidariusių stiprių pilietinės visuomenės elementų, alternatyvių galios struktūrų - įvairaus lygmens socialinių grupuočių: nevyriausybinių organizacijų, pilietinės iniciatyvos grupių, teritorinių bendrijų, religinių bendruomenių, kultūros bendrijų, kurios konstruktyviai veiktų atsiliepdamos į realius žmonių poreikius. Šalyje buvo silpnas socialdemokratinis ir profsąjunginis judėjimas, beveik nepastebėta intelektualinio antiglobalistinio judėjimo. Tarptautinės finansinės ir prekybinės organizacijos, tokios kaip Pasaulio bankas, Tarptautinis valiutos fondas ir Pasaulinė Prekybos Organizacija darė stiprią tiesioginę įtaką ekonominiams procesams Lietuvoje, o kartais jiems ir vadovavo, tačiau jokio atoveiksmio joms dėl jų nepakankamo socialinio angažuotumo iš jokių socialinių jėgų pusės Lietuvoje per visus nepriklausomybės metus nebuvo pastebėta. Nors daugelyje Vakarų Europos šalių sėkmingai veikė ATTAC tipo organizacijos, kurios akcentavo socialinių problemų sprendimą, tačiau jos Lietuvoje net nebuvo įkurtos. Atkakli konkurencija “pereinamojo laikotarpio” Lietuvoje pakenkė dialogo, solidarumo ir bendradarbiavimo dvasiai. Nyko socialinis kapitalas ir socialinis pasitikėjimas. Pažymėtina, kad Lietuvoje ne tik neatsirado įvairesnių vakarietiško tipo bendruomeninių formų, kurios mažintų socialinę atskirtį, bet vangiai kūrėsi ir specifinės, tik šiam kraštui būdingos bendrabūvio formos. Tačiau liberalumo, o tiksliau - libertarizmo, Lietuvoje netrūko.
Daugelyje šalies švietimo ir mokslo įstaigų, ypač naujai sukurtų nepriklausomybės metais, taip pat žiniasklaidoje vyravo libertarinės mados ir nuotaikos. Nors Lietuvoje ilgą laiką valdė Lietuvos demokratinė darbo ir socialdemokratų partijos, didesnio socialinio angažuotumo jų veikloje, ar palyginti su opozicinėmis dešiniosiomis partijomis, buvo beveik neįmanoma aptikti.
Socialinio draudimo ir socialinės paramos reikšmė Lietuvoje, eliminuojant skurdą ir socialinę atskirtį, buvo mažesnė nei daugelyje Rytų Europos valstybių. Čia socialinei apsaugai, be sveikatos apsaugos lėšų, 1994-2001 metais buvo skiriama tik apie 11 proc. BVP, o su sveikatos apsauga - apie 17 proc. BVP. 1999-2001 metais bendrosios nacionalinio biudžeto išlaidos sumažėjo ne tik socialinės apsaugos ir sveikatos priežiūros srityse, bet ir sveikatingumui (sportui), rekreacijai, kultūrai bei švietimui remti. Bendrosios nacionalinio biudžeto išlaidos socialinei sferai nuo 52,4 proc. 1999 metais sumažėjo iki 50,7 proc. 2001 metais. 2003 metais išryškėjo kita negatyvi tendencija, kuri turėjo įtakos socialinei padėčiai šalyje. BVP Lietuvoje 2003 metais išaugo 9 proc., o pajamų augimas oficialioje darbo rinkoje, socialinės išmokos ir valstybinio biudžeto augimo tempai tūpčiojo vietoje. Per biudžetą 2003 metais buvo perskirstoma tik 29 proc. BVP, o Estijoje ir Latvijoje - 36-38 proc. Pažymėtina tai, kad Lenkijos reformų “tėvas”, buvęs premjeras L. Balcerowicius, tokios mažos BVP dalies perskirstymą per biudžetą Lietuvoje pavadino gerai augančios rinkos ekonomikos pasiekimu, įvardijo tai kaip laimėjimą, ir palygino Lietuvos “sėkmę” su Rytų Azijos “tigrų” pasiekimais prieš 5-10 metų.
Iš tikrųjų Lietuvos ekonomika 2000-2003 metais pasižymėjo didžiausiais augimo tempais Europoje, tačiau socialinė šalies plėtra buvo nepakankama. Pagal žmogaus socialinės raidos indeksą Lietuva 2003 metais teužėmė 45 vietą, nors jau ir įėjo į labiausiai šiuo požiūriu išsivysčiusių šalių tarpą, atsilikdama nuo Estijos (41 vieta), bet pralenkdama Latviją, kuri dar tūpčiojo tarp vidutinio išsivystymo lygio šalių (50 vieta). Lietuvos žmogaus socialinės raidos indeksas 2002 metais buvo 0,824 (Estijos - 0,833, Latvijos - 0,811). Lietuva, kaip ir kitos Baltijos šalys, nors ir pakviestos į garbingą Europos Sąjungos šalių tarpą, savo socialinėje politikoje nesiorientavo ne tik į “geresnius” Šiaurės Europos pavyzdžius, bet ir “blogesnius” žemyninės Europos modelius, kurie, palyginti su Šiaurės Amerika, pasižymėjo gana efektyviu socialiniu administravimu ir didesniu dekomodifikacijos laipsniu. Pastarųjų metų pasiekimai Pietų Europoje, stiprinant valstybinę socialinę ir sveikatos apsaugą, Lietuvos žiniasklaidos ir socialinės sistemos reformatorių buvo ignoruojami, apie juos beveik nepaskelbta jokios informacijos.
Stojimą į Europos Sąjungą vertinant kaip globalizacijos priežastį ir pasekmę, Lietuvos atveju galima teigti, kad eurointegraciniai procesai Lietuvoje buvo suprantami tik kaip ekonominiai ir kultūriniai, jokiu būdu - ne socialiniai. Lietuvos atveju Europos Sąjunga atrodė kaip “ekonominės dešinės”projektas, skatinantis rinkų liberalizaciją ir Lietuvos įsitraukimą į europinę rinką. Tačiau Lietuvoje, kaip ir kitose Baltijos šalyse, nebuvo akcentuojami aukšti Vakarų Europos socialiniai standartai, ypač valstybinio socialinio draudimo, valstybinės socialinės paramos ir valstybinės sveikatos apsaugos srityse. Atsisakius sovietinio valstybinio požiūrio Lietuvoje, bent jau iki įstojimo į Europos Sąjungą stipriai įsitvirtino rinkos fundamentalizmo teoretikai ir praktikai. Socialinės sferos privatizavimui, pvz., senatvės pensijų srityje, čia visiškai atviras kelias, nes net ir kairiosios politinės partijos Baltijos šalyse remia didesnį privatizavimo mastą. Tačiau menkas pajamas gaunantiems piliečiams, taip pat vyresnio amžiaus žmonėms privataus draudimo galimybės gana ribotos. Išsilavinęs ir paklausius darbus dirbantis jaunimas taip pat nemažai rizikuos dalyvaudamas privačioje draudimo rinkoje.
Baltijos šalys pagal socialinės nelygybės rodiklius, atskirus skurdo rajonus ir marginalinių grupių pasiskirstymą labiau primena Lotynų Amerikos ar atskirų, ties socialiniu konfliktu balansuojančių Azijos šalių padėtį, kuriose didesni miestai ar jų kvartalai susiurbia visus finansinius ir gyvybinius syvus, pasmerkdami socialinei atskirčiai ir marginalizacijai dideles gyventojų mases. Apie 16 proc. Lietuvos gyventojų amžių sandūroje gyveno žemiau skurdo ribos. Objektyvumo dėlei verta pažymėti, kad socialinės nelygybės rodikliai Rusijoje ir Ukrainoje buvo dar blogesni nei Baltijos šalyse. Didelę įtaką socialinei nelygybei stiprėti Lietuvoje turėjo tai, kad net 17 proc. šalies dirbančių žmonių dirbo žemės ūkyje, o kaimo vietovėse gyveno arti trečdalio šalies gyventojų.
Ekonominiai globalizacijos procesai dažniausiai kirsdavosi su kaimo gyventojų interesais, ypač dėl protekcionistinės žemės ūkio politikos apribojimo, menkesnių išsilavinimo, persikvalifikavimo ir inovacinių startinių galimybių kaimo vietovėse egzistavimo. Latvijos ir Estijos kaimo vietovėse gyveno mažiau gyventojų nei Lietuvoje, žemės ūkyje dirbo taip pat mažiau žmonių: Latvijoje - 14 proc., Estijoje - 6 proc. Ekonominių reformų šalininkai Lietuvoje savo kaimo gyventojams nepasiūlė jokios pažangesnės alternatyvos, t.y. kaip pakeisti veiklos pobūdį ir pradėti gyventi rinkos sąlygomis. Švietimo sistema didžiuosiuose miestuose, o ypač aukštojo mokslo sistema, buvo vis labiau priešpriešinimą galimai nekvalifikuotos jėgos perkvalifikacijai ir iš esmės orientuojama į informacinės ekonomikos ar “naujosios žinių ekonomikos” aukštumas, kuri net didelei didmiesčių ir Vilniaus gyventojų daliai buvo faktiškai nepasiekiama svajonė dėl amžiaus ar išsilavinimo.
Svarbiausioms politinėms partijoms pasiekus nacionalinį susitarimą, kurio viena sudėtinių dalių tapo žinių ekonomikos kūrimas, tapo aišku, kad Lietuvoje darbo rinkos poliarizacija įgyja vis didėjantį pagreitį. Savo ruožtu socialinė apsauga Lietuvoje daug kur yra pasyvaus pobūdžio ir nesiorientuoja į aktyvią socialinę politiką. Aktyvių socialinės apsaugos priemonių taktika generuojama tik siaurame Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos ekspertų rate ir nėra viešojo administravimo sistemos “alfa ir omega”. Tačiau atskiros Darbo biržos perkvalifikavimo ir įdarbinimo programos 2001-2003 metais pradėjo duoti patenkinamus rezultatus. Tam nemažos reikšmės turėjo ekonominės konjunktūros šalyje pagerėjimas, darbo jėgos paklausos padidėjimas ir geresnių perspektyvų Europos Sąjungos rinkoje propagavimas. Tačiau geri darbo našumo augimo rodikliai (nuo 1996 metų vidutiniškai po 3,9 proc. kasmet) ir didesnis darbo našumo poreikis besiglobalizuojančioje ir į eksportą orientuotoje Lietuvos ekonomikoje (daugiau kaip 50 proc. produkcijos eksportuojama) trukdė ankstesniems socialinės paramos gavėjams ar socialinėje atskirtyje atsidūrusiems asmenims greičiau integruotis į Lietuvos darbo ir švietimo rinką.
Administraciniai ir mokestiniai barjerai Lietuvoje norint pradėti savarankišką veiklą ar verslą tebebuvo dideli. “Vieno langelio” principas viešojo administravimo institucijose faktiškai neveikė, korupcija išliko gana aukšto lygio, lenkė Estiją, bet buvo mažesnė nei Latvijoje, Rusijoje, Ukrainoje ar Pietų Europos valstybėse. Socialinės apsaugos Baltijos šalyse pakako tik žvelgiant biurokratine, “juridine schematine” akimi. Nepaisant visų trijų šalių socialinės apsaugos ministerijų įdirbio nepriklausomybės metais, numatytoms socialinės apsaugos priemonėms Baltijos valstybėse aiškiai trūko didesnio finansavimo ir didesnių administracinių gebėjimų. 2003 metais Paryžiuje vykusioje konferencijoje “Socialinės gerovės besiplečiančioje Europoje” socialinės politikos tyrėjas iš Didžiosios Britanijos Bernardas Casey pripažino, kad Baltijos šalių socialinėje apsaugoje formos užteko ir institucinė pažanga šiose valstybėse buvo akivaizdi, tačiau labai trūko turinio.
