Kartais man atrodo, kad senuosius “Opelius” sugalvojo KGB. Kad galėtų gniuždyti morališkai. Užpraeitą savaitgalį vienas senas “Opelis” užsnūdo pakeliui į masinę puotą Aukštaitijos kaime, nekreipdamas dėmesio į mano, kronikų rašytojo, misiją. Per šį ilgą savaitgalį (08.14-16) atsigriebinėjau klube “Terminalas” (www.terminalclub.lt). Trijų dienų savaitgalis - ne juokas. Bet atlaikiau vyriškai.
“Terminalas” - tai tokie dideli rūsiai Vilniuje, Vokiečių gatvėje, arba geresnės-vietos-klubui-dar-reikėtų-paieškoti. “Norime būti universalūs”, apie klubo pobūdį šneka vadovybė. Kaip ir jau kronikose aprašytas “Intro” (http://www.omni.lt/index.php?base/z_114659), “Terminalas” derina kelias veiklas: dar yra restoranas ir kol kas nespėta atidaryti lauko terasa. Tačiau valgymo įstaigas palikim išalkusiems - mums svarbu grožiu žudančios merginos, vyno upės ir muzikinė ekstazė.
“Žolės festivalis”, pretenzingai skelbia teminio savaitgalio anonsas. “Širdimi aš su jumis”, - siunčiu teigiamas bangas savo kolegoms Pivašiūnuose, minintiems Mergelės Marijos ėmimą į dangų garsiuosiuose atlaiduose. Ir iškeliu rankas, kad “Terminalo” apsaugininkai įsitikintų, jog neturiu teroristinių kėslų. Savo talismaną, šveicarišką peilį, tenka palikti rūbininkei.
Pirmoji diena (08.14, ketvirtadienis). Apšniukštinėjimai
Tik įžengęs į jūriniais konteineriais padabintą požemį, susimąstau, kodėl pasirinktas toks pavadinimas. Gal dėl to, kad Vilnius nuo seno garsėja kaip įtakingas uostas? O gal dėl legendinio Lietuvos laivyno šlovės? Numoju ranka - savaitgalis netikęs laikas galvoti.
Kojos pačios neša iki baro, kur gyvena pajuokauti ir su tavimi papliurpti nusiteikę barmenai. Pastaruoju metu susiduriu tik su tokiais, todėl dėl įvairovės pradedu nostalgiškai prisiminti pikčiurnas, kurie nesako ačiū-prašau-laba-diena-viso-gero. Svetinga aukšta juodaplaukė siūlo man išgerti dar alaus. Sutinku su sąlyga, kad ji stato. Ji atšauna, kad neturi kai ko tarp kojų, kad galėtų statyti. Negaliu paslėpti pasitenkinimo.
Lankytojai labiau buriasi aplink šokių aikštelę, baro nešturmuoja. Kiek atokiau poilsiauja šeima su vaikais, pagal muziką rankas kilnoja tikrai ne pernai pražilę vyrukai - nėra tik kūdikių ir senolių, tokių senų, kad jų gimtadienius rodo per TV. Aplink skraido keliolikos kalbų žodžiai, tačiau pagal išvaizdą jau nebenustatysi, kuris lietuvis, o kuris užsienio svečias. Gražiai saulėje paskrudusios merginos sklando kaip angelai - pasipuošę šią vasarą itin madingos baltos spalvos drabužiais (man labiausiai patinka tos plonos plonos, permatomos permatomos kelnės). Kostiumuotas Europos pietietis, pamatęs Lietuvos moteriškuosius išteklius, spokso kaip stabo ištiktas. Skamba lengva, visų valgoma muzika, tačiau manęs ji nekabina: mosteliu porą kartų rankomis ir jaučiuosi apšilęs likusiai savaitgalio daliai.
Antra diena (08.15, penktadienis)
Pagal (neo)pagonišką aiškinimą, Žolinės - derliaus šventė. Reikėtų didžiajai deivei gimdytojai Ladai aukoti duoną ar grūdus. Pagal krikščionišką aiškinimą - per Žolines Mergelė Marija su visu kūnu buvo paimta į dangų (taip ir visiems doriems krikščionims turėtų atsitikti), o toj vietoj, kur ji stovėjo, liko tik žydinčios gėlės. Šių dienų jaunimas visai nereligingas, tikri bedieviai: jiems patinka kanapės, todėl visą savaitę iki Žolinių tik ir krizeno apie “žolininkų” Kalėdas ir kaip jie sakramentą priims.
Vakaro vėdėjas Aurimas Dautartas žino, kur vėžiai žiemoja ir iš kur kojos dygsta: ant jo baltų marškinėlių šviečia septynlapis kanapės logotipas (http://unix.lt/drukqs/ganja/images/lapas.gif). Jis pasakoja anekdotus apie nesiorientuojančius apsirūkėlius, pagėrusią publiką ragina stoti dešinėn, parūkiusią - kairėn, daugybę kartų linksniuoja žodį “žolė” ir jo darinius. Skamba senų rusiškų animacinių filmų dainelės, kuriose žolė minima. To ir buvo galima tikėtis. Geriau šokti.
O šokių aikštelėj šįvakar kur kas karščiau - publikos amžiaus vidurkis kritęs, muzika trankesnė, šviesos spinduliai efektingiau raitosi, publiką kas 10-15 minučių užvedinėja blykstės. Mano bičiulė Eglė pribėga prie manęs besišypsodama nuo ausies iki peties - iš pradžių net neatpažįstu. Jos rankos iškeltos į viršų ir ji draugiškai glėbesčiuojasi su keliais aplinkiniais vaikinais (ir manimi). O vaikinai linkę viską labai greitai suprasti ne taip (bet aš ne toks). Iš pradžių jų akys blyksteli, tačiau galiausiai visi lieka su veidu vaiko, iš kurio atėmė saldainį (o aš sunkiai laikau šypsnį).
Mano kompanionas Vitas pamažu darosi banalus: kaip ir rengiant praeitą kroniką, jam sunku suskaičiuoti geriamą alų, todėl jis stovi akmeniniu indėno veidu.
Trečia diena (08.16, šeštadienis). Antrojo kvėpavimo belaukiant
Vėl sėdžiu prie baro, apmąstydamas savo jausmus alui: mano širdyje daugiau “noriu” ar “reikia”? Draugiškas, pasipasakoti mėgstantis vyrukas porina apie savo nuotykius Ispanijoje per pirmąją nelegalų bangą. Apie lietuviškai besikeikiančius marokiečius ir per dieną prinokinamus pomidorus.
Scenoje - grupė “Merlin”. Vienas vaikinas mesteli, jog jie žymūs tuo, kad jų visi nemėgsta. “Merlin” dainuoja populiarių dainų versijas, vadinamuosius “koverius”, todėl aš jiems žiovauju tiesiai į veidą. Galiausiai vokalistas nuvalkiotai klausia publikos “Kur jūsų rankos?!”. Tikiuosi, kad jis juokauja.
“Merlin” publikos ilgai nekankina, juos keičia šokiai. Tai jau trečia diena, tad mano rankos sukištos į kišenes, tik galva linksiu. Tikriausiai atrodau niūriai, nes pribėgęs vyrukas bando ištraukti mano rankas ir rodo kaip aš turiu jas judinti, kad man būtų linksma. Jis man pakiša mintį, kad klubai galėtų turėti etatinius publikos užvedinėtojus, kurie anonimiškai įsimaišę į minią švilptų rėktų ir rankom mosuotų. O įsismaginę jaunuoliai lipa ant scenos, kad galėtume juos geriau apžiūrėti. Kiti sustoja rateliu ir rodo triukus: vaikšto ant rankų, šoka ukrainietišką šokį hopaką. Šalia šmėžuoja mergina su tobulais marškinėliais: užrašas ant jų lyg ir lotyniškais rašmenimis, tačiau taip gudriai išdarkytais, kad niekaip jo neperskaitai, todėl kyla noras klausti, kas po paraliais ten pakeverzota. O paskui ir vardo lengviau pasiteirauti.
Mano kompanionas Vitas labai lengvai nuspėjamas.
Vakarėliuose niekas nesusimušė, niekam neprireikė greitosios pagalbos.
