Praeitą ketvirtadienį man zvimbia, ot ir neatspėjot, abiejose europietiškose ausyse ir dar pačioje galvoje, nes pati pikčiausia Lietuvos frekenbok - kultūrinis teroristas Lašiša - klube “Intro:” aiškina, kad mažyliams nedera klausyti hauso. Jis atbogino į Lietuvą kažkokį muzikinį inkvizitorių Michaela Nine’ą (MK9), nuo kurio garsų rankos pačios išsisukioja ir dar vidurius paleidžia. O žmonės pinigus už tai moka.
Aš supratingu veidu čiupinėju sau europietišką smakrą ir suprantu meną, bet vis tiek muistausi - bijau, kad Lašiša iščiulps man akį. “Fcuk your culture”, mėgsta jis sakyti su motiniška meile (http://www.horror-masks.com/pics/berzerk.jpg), bet Ir Visa Kas Yra Gražu Yra Gražu Bet Tik Ne Tokia Barzda lyderis Baras jo neklauso, išgyvena maištingąjį laikotarpį. Jis šlaistosi su neseniai Lietuvoje viešėjusios noise įžymybės Merzbow marškinėliais. “Popkultūra juk pagrįsta fanavimu, marškinėliai su atlikėjų vardais yra galinga popkultūros rinkodaros dalis”, - vis dar laikydamasis už smakro bandau pamėgdžioti Donskio balsą.
Galiausiai MK9 taip užpjauna, kad man pradeda niežėti iš vidaus. Aš nusipelnęs europietiško komforto, aš daug kentėjau ir ne už tokią Lietuvą pradinėse klasėse trispalvę piešdamas kovojau. Aš selebritis, man reikia stilingos aplinkos, įtakingų kontaktų ir dėmesio mano asmeniui. Todėl neturėdamas ką veikti praeitą penktadienį užsukau į naująjį klubą-restoraną-kavinę “Cozy”.
Apie pietus vyksta prezentacija žurnalistams, iš kitos gatvės pusės ausį ištempęs klausosi užsieniečių jau pamėgtas baras “Prie Universiteto”. Buvęs “Gravity” vadybininkas Bernis nuo Olandijos kažką pasakoja, tačiau sulčių graužiamam mano skrandžiui visiškai neįdomu, kad jis kaip užsienietis galėjo į toje vietoje buvusį kažkokį “Seną piratą” kažkaip ten kitaip pažvelgti. Klestinti Lietuvos pramogų žiniasklaida Bernį apipila dviem klausimais, 50 proc. jų suformuluoja A. Višinskis - tai kas jūsų tikslinė grupė. Na tai valgyti turėtų ateiti truputį vyresni, o šokti - truputį jaunesni. Gerai, užteks.
Pienišką moliuskų sriubą puolu rankomis ir kai stalo kaimynė bando ragauti iš mano lėkštės, urgzdamas kandu jai į ranką. Kai pradedu kimšti ravioli, sulekia fotografai, o aviečių-riešutų pyragą, kad neatimtų, prariju visą, paskui sau vaikštinėdamas ramiai atrajoju.
Čiupinėju sau smakrą ir suprantu dizainą, smėlines viršuje esančios kavinės spalvas. Mintyse kalbu garsiai, kad visi aplinkiniai girdėtų: “Aha, kadangi lietuviai neįpirko “G-Lounge”, tai Bernis sugalvojo kiek pigesnį lounge variantą, orientuotą į tą pačią “Gravity” ir ”Cafe de Paris” auditoriją. Tai reklamininkai, “pijarščikai” ir žurnalistai - aktualiausių laikų bohema, fabrikiniai poetai; architektai namų tikrų ir virtualių; “nuostabi šalis-gražios merginos-skanus alus” užsieniečiai; ne bet kokio, o žvilgančio plauko vadybininkai ir koks nors vienas treninguotas su elniais margintu megztiniu.
Lounge? Kad galėtumėt eiti į lounge, turite nors kartą būti pasakęs: “Koks tavo reikalas, kiek aš išleidžiu? Aš galiu sau leisti”. Pirmasis lounge požymis - stilingi modernūs baldai (http://www.loewenphoto.com/assets/Des_Lounge%20Chair_600s.jpg), kuriuose reikia išsidrėbti, patartina ant kojos užkeltai kojai leisti lengvai siūbuoti. Turėtų skambėti lengva, plaukianti muzika. Popsiškiausias variantas, kad lengviau įsivaizduotumėt - St. Germain (http://www.epitonic.com/files/reg/songs/mp3/St_Germain-Alabama_Blues_(Shazz_Remix).mp3). Kokteiliai - privaloma. Kuo spalvotesni, tuo geriau. Stilingumo dėlei siūlyčiau išbandyti sluoksniuotą trintų burokėlių, mėlynių ir šermukšnių kokteilį, užpiltą bulvių samane, pabarstytą kalendra ir su daktariškos dešros skėteliu. Lounge negalima skaičiuoti laiko, kelti balso ar daryti staigių judesių.
Jau sriūbaujat ir traukiat snarglį, ir pjaunatės venas išilgai, kad nepatenkat į tą šiuolaikinę bohemą ir co.? Tie, kas nesusimąstydami klausė A. Višinskio, visada ėjo avangarde ir jų gyvenimas buvo kaip nesibaigiantis “Teleloto”. Kol jūs stovit ant Slenksčio ir uodžiat kebabo kvapą, mano akyse įsižiebia senukas (http://www.valstietis.lt/Pics/Archyvai/Cekuolis.JPG).
Žmogų sutinka pagal kelnes ir iškirptes, todėl susiruošę eiti į lounge dabinkitės. Kas madinga? Ha! “Madinga” tampa tai, ką drabužių pardavėjai žurnalams pristato. Tinka viskas, o jeigu kas nors kaltins jus nestilingumu, tiesiog atšaukite, kad ta persona nieko nesupranta, arba atakuokite žodžiu “konceptualumas”. Turite ką nors iš Calvino Kleino ir “Dolce&Gabana”? Tai juk tas pats, kas “Utenos trikotažas”! Nuo reklamos pervargę snobiškieji europiečiai vis labiau niekina prekinius ženklus ir renkasi tokius drabužius, kad nesimatytų jų gamintojas. Tas Lietuvoje nulinksniuotas Beigbederis su savo reklamą talžančia knyga “14,99 euro” yra ne pranašas, o tik tendencijos dalis.
Kad papuoštumėt savo drapanas, reikia ir stilingai pašnekėti. Europa yra stipriai politizuota. Kaip ir Lietuva. Bet Lietuvoje dažniausiai tiesiog sakoma “šūdas” arba “jis už teisybę kovoja”, o Pažadėtosiose Žemėse madinga būti kairuoliškam ir daug šnekėti apie siaubingąją kapitalistinę Sistemą. Dešiniesiems viskas susiveda į individą ir kaip jis pats užsiaugins turtą, jeigu tik labai stengsis, o kairieji susiėmę už smakro teigia, kad istorija - tai kova tarp šlykštaus boso ir vargšo darbuotojo. Todėl užsirašykite žodį “konsumerizmas” (lietuviška versija - vartotojiškumas) ir tarkite jį niekinamu tonu, kai nusišnekėsit vartokit “postmodernizmą”, prisigalvokit sąmokslo teorijų ir, be abejo, nesuabejokit, kad laisvas kapitalo judėjimas yra šūdas, nes neįsipareigoja paliekamoje vietoje gyvenantiems darbininkams.
Dar patarčiau išmokti ir kokį nors naują terminą. Pavyzdžiui - advertainment (reklamoga). Neva amerikiečiams taip sunku įkišti reklamą, kad gamintojai suka nebe klipus, o filmukus ir koncentruojasi nebe į produktą, o į siužetą ir estetinius jausmus. Produktas įterpiamas į siužetą, tačiau pasakojimas nesibaigia reklaminiu šūkiu.
Tačiau kadangi kairumas madingas, būsite itin stilingas, jeigu būsite dešinys. Kaip “Cozy” atidarymo vakare apsilankęs naujas konservatorius Algis Greitai. Tik neapsijuokite kaip jis: visą gyvenimą mėtė liberalius juokus su potekste “tik-nereikia-mums-aiškinti”, o galiausiai įstojo į konservatorių partiją su pagrindine mintim “mes-tuoj-jums-paaiškinsim”. Lietuvos konservatoriai, prisiklausę George’o W. Busho administracijos kampanijų už nekaltybės saugojimą ir šeimos vertybes, jau ėmėsi instruktažo, kiek vaikų derėtų auginti. Nenustebkite, kai gausite instrukcijas, kaip mylėtis. O Bushas jau ėmėsi kampanijos prieš pornografiją. Hedonistiniam lounge žmogui tai turėtų labai nepatikti.
Ir svarbiausia - jei dar turit užsilikusių juokelių apie Paksą, juos arba susikiškit, arba nukiškit kur nors toliau, nes dabar tikrasis Gaidys yra Gerhardas Schroederis, Vokietijos Brazauskas. Jis sakė, kad jeigu naujosios Europos valstybės nepadidins mokesčių, Vokietija joms neduos pinigų. Vokietijos gamintojai, ieškodami palankesnių sąlygų, perkelia savo kapitalą į Rytus, todėl kenčia Vokietijos ekonomika, todėl neva galima pamiršti gražius šūkius ir vieną ES kertinių akmenų - laisvą kapitalo judėjimą - bei imtis šantažo.
Kitas Gaidys - Tony Blairas, D. Britanijos Brazauskas. Sugalvojo rengti referendumą dėl ES Konstitucijos pačioje euroskeptiškiausioje valstybėje, nors prieš tai tam visą laiką priešinosi. Už smakrų besilaikantys ekspertai sako, kad jeigu per referendumą britai pasakys “Ne!”, Jungtinė Karalystė tikriausiai turės išstoti iš ES.
O apie Paksą vis dėlto galima pakalbėti stilingai - jeigu į jo atvejį žvelgsime per (skaityti iškilmingu tonu) globalią geopolitinę prizmę, Vakarų ir Rytų civilizacijų kovą, Amerikos ir Rusijos kaktomušą prie Baltijos”, mąstau ir nebeprisimenu, kur kabutės atsidarė, kur mano mintis prasidėjo.
Vakare, per atidarymo vakarėlį Veriškai Importantiškoms Personoms, “Cozy” (lietuviškai - “Jaukus”) barmenas dreba, kad tik neužsuktų psichologinis teroristas A. Višinskis. “Duok savo mamos telefoną”, - sakau man degtinę pilančiam vaikinui, o klausimo potekstė tokia, kad šie laikai labai gašlūs. “Ji Amerikoj”, - šypsodamasis sako jis. Tai geras vieno iš lounge pavojų pavyzdys. Visi tokie stilingi, kad jei ir bandysi įžeisti, manys, kad tu tiesiog originalus.
Vaikinas užsisodinęs merginą ant kelių, glosto jos sėdmenis ir jie ten visaip daro. Su kompanionu Dangiru prisėdam prie jų staliuko ir demonstratyviai spoksom, tačiau jie arba labai ekshibicionistai, arba labai lounge - mūsų provokacija žlunga.
Lounge visi yra pasirengę gerai nuotaikai ir niekas jos nesugadins. “Mano tėvai išsiskyrė, aš tikiuosi, kad tai būsi tu, kuris mane paguos”, - skundžiuosi vienam vyriškiui, o mano akys tokios, kad net homofobas mane apkabintų ir galvą paglostytų, į kaktą pabučiuotų. Gaunu tik šaltą “Ne”.
Lounge žmogus turi išmanyti psichoanalizę. “Man frustracija. Ką man daryti?” - šaukiuosi pagalbos vieną merginą, tačiau gaunu tik visuotinį susvetimėjimą. Šalti ir nejaukūs mūriniai rūsio skliautai mano sielą gniuždo dar labiau.
Vakaras įsisiūbuoja, kantrybės vis mažiau, o selebričiams reikia elgtis skandalingai. Patrypčiojęs prie baro, sulaukiu momento, kai visi barmenai užsisuka, ir stveriu puspilnį litrinį degtinės butelį. Šalia stovinčios merginos aikčioja iš susižavėjimo, o aš kriokiu iš susižavėjimo vienoje salių radęs dideles, minkštas sofas, nukrautas pagalvėlėmis, ir ant jų suraitau šešis sapnus, nes joks hausas neprilygs miegui.
P.S. Sutikę baltarusį nepamirškit jam priminti, kad jis iš neeuropiečių kastos.
Vakarėlio metu niekas nesusimušė, niekam neprireikė greitosios pagalbos.
