Pasaulis nublanko, nes nebeturiu laiko svajonėms, turiu daryti tai, ką turiu daryt, reikia kažkaip užauginti savo senelę, o aplink tiek daug knygų, kurios tik ir taikos suvedžioti nekaltą protą. Senelė nusiskuto galvą plikai, sudegino savo “Diesel” džinsus ir nusipirko milaniško ašuto.
Ji važinėja po Lietuvą, nebeturi nei vieno daikto su barkodu, fotografuoja badaujančius vestuvių muzikantus ir rotatoriumi spausdina 50 egzempliorių laikraštuką.
Paskambina man tai iš Kelmės, tai iš Varėnos, kurčia namams ir mano įkalbinėjimams, kad kiekvienas turime pasirūpinti pirmiausia savimi, kad nepakeisi žmogaus prigimties. “Selebričio mirtis yra tragedija, Eurovizijos atranka yra tik statistika”, krapštau jos racionalumą, mano žodžiams nepavyksta užkišti jos fontano, ji trykšta, kad šlovė turi būti paskirstyta visiems po lygiai.
Dažniausiai jau po trijų minučių pokalbio ji klykia: “Pasitikrink pulsą! Kad nebūtum širdies už paskolą užstatęs! Tu toks pats kaip jie visi! Tu dezertyras, tu juos pažįsti ir nebeturi drąsos ir valios pasakyti jiems tiesą, nebegali net pasijuokti iš Šeduikytės! Ji laidos vedėja ir pati laida jos dainą išrenka metų geriausia! Aš niekada nebūsiu tokia kaip tu!”. Ir meta taksofono ragelį.
Pažiūrėčiau, ką ji kalbėtų, jeigu jai prieš akis grupė “Colder” rimuotų “sorry” su “worry”, tiesiai jai į veidą linguotų bedieviškai sinchroniškai kaip “Bon Jovi”. Nereikėtų blaškyti to vaikiuko, kuris bando pirštukus ragais sudėt, nes visai šalia žiba raudonos fiftysento grandinių akys.
Robertas Kupstas mėgsta šokti, dainuoti ir miegoti vienoje lovoje su mama. Šiemet jis vizualiai atrodo mažiau pasyvus, tad čepsi Jonavos siuvėja Irena, įsivaizduoja, kaip krinta ant vonios grindų Roberto eurovizinis glamūriux, jis pasineria į putas, ji prausia jį kempine, pakyla iš pelenų jos valiūkiškumas, ji pasijunta pedagoge ir nemato jo begėdiškai beveidžio gabalo “Falling in Love”.
“Ačiū, skatinat mane dar daugiau dirbti!”, kaip eurojugendo plakatas jis su komanda stovi priešais kritikuojančią komisiją. Motyvuotų tarnautojų ir vadybininkų Laimės reichas juo didžiuojasi.
„Aš turiu žmoną, aš turiu žmoną“, murma sau po nosim Rolandas Vilkončius, kai mes matome reportažą iš atlikėjos Milanos treniruočių, tačiau kai kameros persijungia į studiją, jam vis tiek išsprūsta lengvo flirto šypsena. Kaip išsprūsta, taip ir dingsta, nes Milana iškelia savo reikalavimus, dainuoja turkišką „Love, eternal love“, trepsi simetriškai suplėšytuose džinsuose. Hani, ver ar jū from, Lisueinia?, ai giv jū diskaunt, no, ai pei jū mani, jū giv my diskaunt - džast čeindž jor stail. End jū vil by seksy diva! End čeindž jor neim tu Berlina, bykoz its hot nau.
Pergalingai į dangų juokiasi Zvonkė, kai į sceną išeina jos stiliaus pusseserė Dove, apsupta šokančių soliariumo žuvies pirštelių, pastatytomis apykaklėmis grasinančių gitaristų ir dainos pavadinimo „4 ever“. Gitaros užgroja, Dove uždainuoja, o aš gaunu šlapiu krikščionišku skuduru per veidą – nespręsiu, nespręsiu apie knygą iš viršelio. Dainos pabaigoje jos balsas išlekia kregždėmis po dangų, o pas mane Sibiro meškomis atropoja gėda.
Jau minėjau, kad su roko žvaigždės genais gimęs grupės „Gravel“ vokalistas Tomas Sanicki yra pasiruošęs žiniasklaidai ir šlovei (http://www.omni.lt/?i$9359_204770_221850$z_328261). Jis kalba be menkiausio Mančesterio akcento, gėdijasi, kad jo tėvas devintajame dešimtmetyje nebuvo šachtininkas, siuntinėja žiūrovus, į kamerą atsukdamas du pirštus, britiškąjį vidurinio piršto variantą ir aiškina, kokia patriotiška jų daina. Ji apie mamos mušamą vaiką, todėl Tomas vėliau man aiškins, kad tai ir apie Rusiją ir Lietuvą, apie Serbiją ir Bosniją. Jis stovi ant scenos rankas susikišęs i švarko kišenes, akimis ieškodamas Damono Albarno ir rauda širdis neapdainuojama emigranto į Londoną.
Tai, ką „Gravel“ pasakė komisijos choregografas, atsigręžia prieš jį patį. Du kartus matęs Euroviziją ir tris kartus NML, jis atlaužia viešumos gaiduką, aiškina, kad dainai reikia skirti širdį, nors Sanicki audringas stovėjimas su kukliais pasivaikščiojimais buvo atliktas kruopščiausiai laikantis žanro taisyklių, ir pakelia vamzdį prie smilkinio.
Tai, ką „Gravel“ pasakė Janina Miščiukaitė, atsigręžia prieš ją pačią. Ji susiriša kilpą, tik todėl, kad turi kažką pasakyt, taria, kad „Eurovizijos“ konkursas yra ne debiutantų konkursas, o „Eurovizijos“ konkursas, kuriame iš tikrųjų žvaigždžių beveik nebūna, ir atsispiria nuo taburetės.
Tai, ką „Gravel“ pasakė Artūras Orlauskas, atsigręžia prieš jį patį. Jis atsiraitoja rankoves, aiškina, kad grupė nerado savo įvaizdžio, o jeigu ir rado, tai nemoka jo perteikti, ir pjauna savo venas išilgai. Galbūt jis namie ir turi roko įrašų (http://www.melofanas.lt/katalogas/images/goods/161926_cd_vairas_vairas.jpg), tačiau turbūt (http://www.therakes.co.uk/_graphics/pictures/12zm.jpg) nemoka (http://www.kindamuzik.net/gfx/editors-grp1-0505.jpg) angliškai (http://www.franzferdinand.co.uk/cms/asset_store/image/b_200509143142705.jpg).
Kadaise, tai geležinis faktas, neįgaliųjų humoro šventę „Pasijuokime kartu“ laimėjo Šakių rajono komanda „Sveikuoliai“, šiame atrankos į Euroviziją ture dalyvavo atlikėja „Sėkmė“. Sekmadienį ji drebančiomis rankomis įsijungė kompiuterį ir užėjo į pažinčių svetainę. Jos anketoje vis dar niūriai švilpė vėjas.
Jų nekl?usiau, bet žinau, kad „Super kolegos“ niekada neverks ir nerašys skundų. Pernykščio juoko su Michaelo Jacksono dainas autorius (http://www.lrt.lt/desimtukas/eurovizija/news.php?strid=1374&id=3871) nemoka dainuoti ir sako dainą parašęs prie alaus bokalo. Dainą apie nieką jis pavadina daina apie meile ir nusimovęs kelnes ja pamaskatuoja. Būtent jo mums labiausiai ir trūko. Po Vyšniausko šoko mes visą laiką bandėme tik pritapti, mes paniškai bijojome žaisti, bijojome, kad mums gali būti smagu. Mes kaip tos vargšės mergaitės, dešimtus metus bandančios pasiekti laimę kūniškoje laimėje, tačiau vis tiek nesugebančios atsikratyti minties, kaip jos lovoje atrodo, ar taip susilanksčius neatsiranda kokia nors nepatraukli raukšlė.
Vienas nuoširdžiai ironiškas pankas yra geriau už 10 sureglamentuotų muzikos biurokratų.
Tai, ką pasakė komisija po „Super kolegų“ ir „Flaer“ pasirodymo, atsigręžia prieš juos pačius. „Čia ne Eurovizinis pasirodymas“, vienas kitam ataidi jie. Kiek metų iš eilės gali pasisekti Eurovizijos ekscentrikams iš Vokietijos, Austrijos, Moldovos... Daug metų.
Projektas „Sinir Yok“, gavę dainą iš kažkokio turko, susigadina savo jaunus gyvenimus.
Tiesiai iš VGTU serverių atskriksi dvyliktokė kaip šeštokė Evelina, sučiaumoja savo rožinę kramtoškę ir galutinai priverčia mane apsipręsti, kad atlikėjus reikėtų skirstyti ne pagal patirtį ar dainų kokybę, o pagal tai, ar ragavę jie narkotikų.
