Prieš 20 metų mirė 13-a metų Lietuvą valdęs LKP pirmasis sekretorius Petras Griškevičius. Jo erą primena savaitraštis „Veidas“.
Vėlyvas 1987-ųjų ruduo. Antrieji Michailo Gorbačiovo paskelbtos pertvarkos metai. Rusijoje – iki tol imperijoje neregėta laisvės lavina. Lietuvoje – gili stagnacija. Oficiali spauda apdainuoja viešumą ir "perestroiką", tačiau į šipulius daužo "atskalūnus", išdrįsusius surengti mitingą prie Adomo Mickevičiaus paminklo ir viešai pasmerkti Molotovo-Ribbentropo paktą.
Šiek tiek drąsesnių minčių jau pasigirsta savaitraštyje "Gimtasis kraštas" ar "Literatūroje ir mene", pirmieji viešo nepaklusnumo sovietinės Lietuvos valdžiai daigai ima rodytis Mokslų akademijoje ir kūrybinėse sąjungose. Sutapimas tai ar ne, bet lapkričio 13–14 dienomis Vilniuje vykęs Lietuvos dailininkų suvažiavimas padėjo tašką ne tik tuometinio Sovietų Lietuvos komunistų partijos pirmojo sekretoriaus karjeroje, bet ir gyvenime.
Suvažiavimas vyko itin audringai. Jame griežtai kritikuota ne tik Dailininkų sąjungos vadovybė. Kliuvo ir partinei valdžiai, ir visai totalitarinei santvarkai, varžančiai kūrybos laisvę. Prezidiume sėdėjęs Petras Griškevičius posėdyje ištvėrė tik iki pietų. Vėliau kalbėta, kad tą vakarą namie jis buvo labai susinervinęs ir nekantriai laukė pasirodant suvažiavime dalyvavusios savo dukters keramikės. Naktį LKP pirmasis sekretorius mirė.
Taip baigėsi 13 metų trukusi P.Griškevičiaus era, dažnai prisimenama kaip pilkiausias sovietinės Lietuvos laikotarpis. Profesorius Bronius Genzelis kadaise yra taikliai pastebėjęs, kad brežnevinio sąstingio metais P.Griškevičius buvo tipiškas lietuviškas sovietų "genseko" Leonido Brežnevo atitikmuo. Kaip ir apie Kremliuje rezidavusį jo šeimininką, apie Lietuvos komunistų vadą taip pat buvo kuriami anekdotai. Bene pagrindinė jų tema – besąlygiškas jo klusnumas Maskvai.
Viename tokių anekdotų pasakojama, kaip Maskva atsiunčia P.Griškevičiui sovietinės prabangos viršūnę – naujutėlaitę "Volgą". Šis įsėda į automobilį ir mato, kad jame nėra vairo. Puola skambinti vyriausybiniu telefonu į Maskvą, o kitame laido gale jam sako: "Tu, Petrai, džiaukis automobiliu, o kaip ir kur vairuoti – Maskva spręs..."
Uolus vykdytojas
Partijos pirmuoju sekretoriumi P.Griškevičius buvo išrinktas 1974-aisiais, mirus 33 metus Lietuvą valdžiusiam Antanui Sniečkui. Toks P.Griškevičiaus karjeros šuolis tuo metu buvo daug kam netikėtas: daugelis manė, kad pirmuoju sekretoriumi taps LKP CK narys Algirdas Ferencas. Tačiau šiam greičiausiai koją pakišo tai, kad jis buvo antrą kartą vedęs, o tai partinėje nomenklatūroje nebuvo labai sveikintina. Tad A.Ferencui buvo patikėta vadovauti profsąjungoms, o pirmuoju sekretoriumi tapo ramesnis, klusnesnis ir labiau prognozuojamo būdo P.Griškevičius.
Dėl tokio pasirinkimo Kremliuje niekam niekuomet gailėtis neteko. P.Griškevičius ir jo komanda uoliai ir klusniai vykdė bet kokias iš Maskvos siunčiamas instrukcijas. Ypač atkakliai jis prisidėjo prie Maskvoje sukurptos rusinimo programos vykdymo 1979–1984 metais. Apskritai P.Griškevičius buvo tipiškas brežnevinio tipo vadovas: labai atsargus, nerodantis didesnės iniciatyvos, diegiantis kabinetinį darbo stilių. Tuo jis gerokai skyrėsi nuo savo pirmtako A.Sniečkaus. Šis, tiesa, taip pat oficialiai niekuomet nereikšdavo nuomonės dėl partijos strategijos ar taktikos, tačiau dėl konkrečių partinių ar ūkinių reikalų su Kremliaus pareigūnais pasiginčydavo. Vis dėlto tokie ginčai niekada neperžengdavo to laikmečio nustatytų ribų. "Jūs galite ginčytis namie su savo žmona, o ne organizacinio biuro posėdyje", – metė A.Sniečkui VKP(b) CK sekretorius Georgijus Malenkovas, 1945 metais Meskvoje rengiant eilinį CK nutarimą dėl Lietuvos komunistų partijos "pasyvumo, kovojant su buržuaziniais nacionalistais".
Mitas, kad A.Sniečkus visais įmanomais būdais gynė Lietuvą nuo Maskvos partokratų, greičiausiai gimė jau po Josifo Stalino mirties, ypač dėl gan garsiai nuskambėjusių jo susidūrimų su tuometiniųu Sovietų Sąjungos lyderiu Nikita Chruščiovu.
P.Griškevičius ir A.Sniečkus – skirtingi pasauliai
Nuo 1957 metų SSRS regionams buvo suteikta daugiau ekonominio savarankiškumo. Kadangi, priešingai nei daugelyje kitų sovietinių respublikų, Lietuvos ūkis ėmė stiprėti, drauge didėjo ir jos komunistų vadovo autoritetas. Tad A.Sniečkus retsykiais leisdavo sau priimti gana drąsius ir savarankiškus sprendimus, susijusius su žemės ūkio gamyba ar aprūpinimu maisto produktais. A.Sniečkus patyliukais nepritarė N.Chruščiovo "kukurūziniams" planams.
Iki šiol gyvi pasakojimai, kaip pirmasis sekretorius neva patarinėdavęs rajonų vadovams auginti kukurūzus tik gerai matomose vietose ir laukų pakraščiuose, o ten, kur nepasiekdavo budri komisijų akis, sodinti dobilus. Yra versija, kad prievartiniam kukurūzų sodinimui A.Sniečkus priešinosi tiesiog saugodamas savo kėdę.
Netinkamų Lietuvos klimatui kultūrų auginimas kėlė grėsmę, kad respublika neįvykdys pieno ir mėsos planų, o tai A.Sniečkaus nemėgusiam N.Chruščiovui būtų suteikę dingstį pareikalauti Lietuvos vadovo galvos.
Tai, kad virš A.Sniečkaus galvos tvenkiasi debesys, buvo aišku jau 1959-aisiais, po SSKP CK plenumo nutarime jo adresu išsakytos griežtos kritikos dėl neva besaikio nacionalinių kadrų kėlimo. Kaimyninėje Latvijoje po tokių pat kaltinimų buvo nušalinta beveik visa respublikos komunistų partijos vadovybė. Dar po metų Lietuvos komunistų vadovas buvo apkaltintas lėšų švaistymu restauruojant Trakų pilį.
Pakeisti A.Sniečkų kitu, sukalbamesniu vadovu mėginta ne kartą. Tačiau jis sugebėjo išlikti savo poste ištisus 33 metus ir išgyventi J.Stalino, N.Chruščiovo ir L.Bražnevo epochose.
Tai, kad A.Sniečkus sugebėjo išsilaikyti Lietuvos partinės nomenklatūros viršūnėse, neabejotinai liudija jo įžvalgumą ir atsargumą. Jis puikiai jautė politinius procesus Sovietų Sąjungoje ir gerai sugebėdavo į juos reaguoti, demonstruodamas savo šeimininkams, kad visiškai kontroliuoja padėtį respublikoje. Gelbėdamas savo kėdę, 1958 metais jis nedvejodamas išdavė Vilniaus universiteto rektorių Joną Bulavą, mėginusį išgelbėti nuo pašalinimo didelį būrį studentų, dalyvavusių atnisovietinėje demonstracijoje po Vengrijos įvykių.
Anksčiau žadėjęs rektoriui savo asmeninę paramą, vėliau tapo svarbiausiu jo kaltintoju. "Jūs abu sustiprinote inteligentijos tarpe svyravimą. Jūs savo veikla žalojate jaunimą. (...) Esmė tokia, kad universitete buvo paskelbta kova komunizmui", – pareiškė jis LKP CK biuro posėdyje.
Tuoj pat po to J.Bulavas buvo pašalintas iš rektoriaus pareigų. Nenukentėjo A.Sniečkus ir po 1972 metų įvykių, kai susideginus Romui Kalantai Kaune vyko neregėto Sovietų Sąjungoje masto politinės demonstracijos. Demonstruodamas Maskvai tvirtą ranką, LKP vadovas reikalavo kuo griežčiau sutramdyti "buržuazinius nacionalistus". Tuomet buvo suimta daugiau nei 400 žmonių, dalis jų atsidūrė kalėjimuose.
Tačiau visi šie įvykiai nepraėjo be pėdsako A.Sniečkaus sveikatai. 1974 metais jis mirė nuo širdies ligos. Kalbama, kad prie to netyčia prisidėjo ir Kauno partiniai veikėjai, septyniasdešimtmečio proga padovanoję pirmajam sekretoriui gintarinį fakelą, neva priminusį jam R.Kalantos auką.
Po 13 metų neatlaikęs nomenklatūrinio gyvenimo stresų mirė A.Sniečkaus įpėdinis P.Griškevičius. Paskutiniai jo gyvenimo ir valdymo metai buvo itin nelengvi: vienam konservatyviausių to meto komunistų partijos vadovų teko atvirai ar slapčia priešintis M.Gorbačiovo pertvarkai, kurios sukeltos bangos nesulaikomai ritosi į Lietuvą.
