Kadaise buvo madinga kalbėti apie šešėlines vyriausybes. T.y. kai po rinkimų laimėjusi dauguma formuoja ministrų kabinetą, opozicija ar atskiros jos partijos irgi gali sudaryti šešėlinę vyriausybę su savo ministrais ir premjeru.
Jie gali kaip tikra vyriausybė viena ar kelis kartus per savaitę rinktis į posėdžius, aptarinėti svarbiausius valstybės reikalus, teikti ir balsuoti už pasiūlymus. Tai leistų opozicijai susitelkti į konkrečias valstybės problemas, parodyti visuomenei, ką ji darytų kitaip, neleisti apsnūsti tikrajai Vyriausybei, be to, susilauktų daug žiniasklaidos dėmesio.
Šiuo metu, kai imta kalbėti apie kitas galimas koalicijas dabartinei, taip pat apie visiškai nevieningą opoziciją ir alternatyvos stoką, tokia šešėlinė vyriausybė išsklaidytų daug abejonių tiek visuomenės, tiek galimų jos partnerių (pavyzdžiui, socialdemokratų) akyse. Šešėlinė vyriausybė gali būti kuriama, kai visai nėra galimybių perimti valdžią, o dabar, kai tokia proga tiesiog sklando ore, delsimas tik rodo opozicijos nekompetenciją ir neryžtingumą. Iš dalies galima sutikti su kai kurių socialdemokratų (tokių kaip Gediminas Kirkilas) nuomone, kad konservatoriai jau apsiprato būti opozicijoje ir visai gerai ten jaučiasi. Be to, man regis, kad Andrius Kubilius jau yra nusprendęs laukti 2008 metų ir jo energija nukreipta būtent į tą ilgalaikę rinkimų strategiją, o ne į galimybę dalyvauti valdant valstybę būtent čia ir dabar.
Kas galėtų kurti šešėlinę vyriausybę? Ogi bet kas. Tarkim, Liberalų sąjūdis jau seniai galėjo tokią turėti. Tai būtų nuostabus reklaminis triukas (teigiama prasme), kuris būtų padėjęs jiems išsiskirti iš visų kitų „liberalų“. Tačiau galvojant apie tai, kad ši šešėlinė vyriausybė galėtų transformuotis į tikrą Vyriausybę, reikėtų stengtis į ją įtraukti kuo daugiau partijų. Atskaitos taškas galėtų būti socialliberalai, Liberalų sąjūdis ir konservatoriai, turintys atitinkamai 11, 11 ir 26 vietas Seime, arba 48 iš viso (dabartinė Darbo partija ir valstiečiai liaudininkai teturi 40 vietų).
Aišku, kyla klausimas, kam turėtų atitekti premjero postas ir kaip pasidalyti ministrų portfelius? Tačiau tai ir būtų tikras demokratinis ir parlamentinis išbandymas šioms partijoms. Taip pat reikėtų galvoti, koks premjeras būtų priimtiniausias galimiems šios šešėlinės vyriausybės partneriams – Liberalų ir centro sąjungai, galbūt netgi nuo Darbo partijos atskilusiai Pilietinės demokratijos frakcijai, o svarbiausia – socialdemokratams, kurie veikiausiai ir vėl savo rankose turi geriausias kortas.
Netgi vien iš liberalų, konservatorių ir socialliberalų sudaryta šešėlinė vyriausybė leistų šioms partijoms „apsitrinti tarpusavyje“, turėti vieningesnę poziciją Seime ir vėlgi įrodyti galimiems partneriams ir visuomenei, kad jie pateikia realią, svarstytiną alternatyvą.
Tokia šešėlinė vyriausybė suvienytų joje esančias partijas ir neleistų joms prarasti Seimo narių, kurie galėtų būti bandomi pervilioti į dabartinę valdančiąją mažumą. Dar svarbiau, kad susikūręs naujas branduolys pats taptų traukos centru besiblaškantiems Pilietinės demokratijos frakcijos nariams (kurių yra netgi 10 narių) ar netgi liberalams demokratams (kurie taip pat turi 10 vietų).
Reikia naudotis gera proga, kai krizės ištikta Darbo partija, su belikusiu 31 Seimo nariu, vis dar turi 6 ministrų portfelius Vyriausybėje (įskaitant Socialinės apsaugos ir darbo ministeriją). Jeigu tokia šešėlinės vyriausybės suvienyta opozicija įgautų pagreitį Seime, jos derybiniai šansai dėl dalyvavimo tikroje Vyriausybėje labai išaugtų. Netgi jeigu jai nepavyktų pritraukti naujų Seimo narių ir partijų, ar bent jau sulaukti jų paramos Seimo balsavimuose, tokia šešėlinė Vyriausybė pasiūlytų gerą alternatyvą kad ir tiems paties socialdemokratams.
Jeigu liberalai, konservatoriai ir socialliberalai iš tiesų yra taip susirūpinę Lietuvos ateitimi, kaip jie stengiasi deklaruoti, jie blogiausiu atveju galėtų nuryti savo ambicijas ir sutikti formuoti naują Vyriausybę, kurioje socialdemokratai išlaikytų tiek premjero postą, tiek penkis ministrus. Valstiečiams liaudininkams liktų dabartiniai du postai, o naujosios partijos iš šešėlinės vyriausybės pasidalytų šešias Darbo partijai priklausančias ministerijas.
Tačiau nereikia užbėgti įvykiams už akių ir veikti nuosekliai. Jei per artimiausias dvi savaites konservatoriai, socialliberalai ir liberalai sąjūdininkai sugebėtų sukurti šešėlinę vyriausybę, remiamą 48 Seimo narių, tai jau būtų rimtas politinis pareiškimas ir žingsnis į priekį.
