Kunigas Andrew Greeley – vienas spalvingiausių JAV Romos Katalikų Bažnyčios atstovų. Į pensiją išėjęs Čikagos universiteto sociologijos profesorius, populiarių romanų moraliniais klausimais autorius, katalikybės apologetas, keliuose laikraščiuose bendradarbiaujantis nepailstantis komentatorius visuomeniniais ir religiniais klausimais, daugelį žavi tuo, kad yra beveik nenuspėjamas, nors niekada nemano savo tikėjimą išduodantis ar kompromituojantis.
Štai jo straipsnis slidžia tema dienraščiui „Chicago Sun-Times“. Įdomus šio pažangaus kunigo įsitikinimas, kad daugelio apsišvietusių amerikiečių akimis atšiaurumas homoseksualams nedaro Katalikų Bažnyčiai garbės.
Andrew Greeley: Kur įrodymai, kad Bažnyčia draudžia gėjams būti kunigais?
Ar kas nors yra matęs dokumentą, kuris draudžia vyrams gėjams būti kunigais?
Akivaizdu, kad jo niekas nematė, neskaitė ir negalėtų pacituoti. Tačiau, remiantis vienu „New York Times“ straipsniu, šalį plūste užplūdo šio dokumento komentarai. Kaip, po galais, galima komentuoti dokumentą, kurio niekas niekada nematė?
Redakcinių ir autorinių skilčių autoriai, karikatūristai, konservatyvieji katalikai, liberalieji katalikai, laiškų rašytojai, kunigai, gėjai ir įprastos seksualinės orientacijos žmonės, Vatikano II Susirinkimo ir Jono Pauliaus II kunigai – visi išreiškė tvirtas, nedviprasmiškas ir kandžias nuomones. Kunigų delegacija, sudaryta iš religinių vienuolijų (jėzuitų, dominikonų ir t.t.) vyresniųjų, plūsta į Romą protestuoti – tarytum Vatikanui iš tiesų rūpėtų, ką galvoja Amerikos jėzuitai.
Vienintelis Richardas Johnas Neuhausas savo ultrakonservatyviame žurnale „First Things“ („Svarbiausieji dalykai“) ir savaitraščio „National Catholic Reporter“ Romos biuro vadovas Johnas Allenas („New York Times“ straipsnyje, išreiškiančiame priešingą redakcijai nuomonę) prasitarė, kad reakcija į dokumentą, kurio niekas nematė, švelniai tariant, perdėta.
„Times“ religinės skilties autorė – dažniausiai abejinga katalikiškoms temoms – pradėjo antikatalikišką kampaniją visoje šalyje remdamasi dokumentu, kurio ji tikriausiai nematė. Manyčiau, kad šis pykčio proveržis, be kita ko, įrodo, kiek daug žmonių apie Katalikų Bažnyčią trokšta girdėti tik pačius blogiausius dalykus. Tai gali būti ir dėl įvaizdžio, kurį sukūrė Katalikų Bažnyčios vadovai.
Bažnyčios istorijoje buvo daug vyrų, kurių orientacija nebuvo heteroseksuali – kunigai, vyskupai, mokslininkai, kardinolai, šventieji. Mano sutikti kunigai gėjai paprastai yra geri kunigai. Mano tyrimai („Kunigai: pašaukimo krizė“ – „Priests: A Calling in Crisis“, University of Chicago Press) rodo, kad beveik kas šeštas Amerikos kunigas yra gėjus, o trys penktadaliai iš jų laikosi celibato, o tarp heteroseksualių kunigų celibato laikosi keturi penktadaliai. Vis dėlto iš statistikos maža naudos, kai dauguma konservatyviųjų katalikų – ir kai kurie Romos kurijos atstovai – įsitikinę, kad gėjai negali būti įšventinami kunigais, o tie, kurie tokie yra, turėtų būti pašalinti. Būtų įdomu pamatyti, kaip sumažėtų kurijų kongregacijos, jei būtų imamasi tokių drastiškų priemonių.
Pagrindinis argumentas, skatinantis drausti gėjų įšventinimą – seksualinio priekabiavimo krizė. Teigiama, kad dauguma priekabiautojų yra gėjai, todėl ir visi gėjai yra priekabiautojai; tai klaidingas įsitikinimas, kurio neteisinga argumentacija ją sugalvojusiems bukapročiams nė motais.
Jau yra du Vatikano dokumentai – vienas iš Dievo garbinimo kongregacijos ir kitas iš Religinių bendrijų kongregacijos – kurie draudžia gėjus įšventinti kunigais. Nebuvo imtasi jokių priemonių, kad jie būtų vykdomi. Ar naujas dokumentas, paruoštas Katalikiškojo auklėjimo kongregacijos, bus veiksmingesnis – paaiškės ateityje. Norint suprasti, ką reiškia dokumentas, reikės jį perskaityti, ypač, kaip sako Johnas Allenas, norint nustatyti, ar jame yra priverstinio vykdymo mechanizmas. Iki tol derėtų susilaikyti nuo vertinimų. Tačiau, kai pats dokumentas pasirodys, jį bus bandoma pritaikyti prie įvaizdžio, kurį sukūrė „Times“.
Kitas žiniasklaidos sukurtas įvaizdis – popiežiaus Benedikto kaip beviltiško reakcionieriaus įvaizdis. Argi visi nežino, kad jis pasmerkė Harį Poterį? Atrodo, kad niekas nepastebėjo, jog tai buvo prieš dvejus metus, kai jis dar nebuvo popiežius, ir tai tebuvo jo asmeninė nuomonė. Kartą papuolusiam į žiniasklaidos sukurto įvaizdžio lauką labai sunku iš jo ištrūkti. Tačiau visai neseniai jis keturias valandas kalbėjosi su senu draugu ir nesenu varžovu Hansu Kungu. Abu jie buvo svarbūs Susirinkimo nariai ir sąjungininkai. Jie nesutarė dėl problemų, kilusių po Susirinkimo. Josephui Ratzingeriui norėjosi daugiau valdžios, nors (bent aš taip manyčiau) tai nebūtinai būtų buvusi valdžia, besiremianti konsultacijomis ir bendru sutarimu, kuri būtų buvusi kur kas veiksmingesnė nei grįžimas prie senojo stiliaus absoliutizmo. Tačiau daugel metų, netgi tuomet, kai jis buvo Šventojo Sosto administracijos vadovas, jis ir Kungas kartu pietaudavo, kai šis atvykdavo į Romą. Tai, kad popiežius atnaujino šią tradiciją ir atgaivino draugystę – palankumo ir malonės ženklas. Po konklavos Kungas įtikinėjo, kad naujajam popiežiui reikia laiko. Šį patarimą jis pakartojo ir po jų susitikimo.
Ar Amerikos žiniasklaidos sudarytas įvaizdis suteiks jam šią galimybę?
