Lietuvoje nutiko negirdėtas dalykas – valstybės prezidentė Dalia Grybauskaitė nusprendė nepasirašyti po ambasadoriaus skyrimu, nors visi dėl visko jau buvo susitarę ir ambasadoriumi Ispanijoje Valteris Baliukonis turėjo būti išsiųstas rutinos tvarka. Prezidentė tik turėjo patvirtinti tai, kas buvo skubiai suderinta ir pakišta parašui. Koks „įžūlumas“ – ji pasielgė kitaip.
„Lietuvos rytas“ paskelbė apspjaudyta net Ispanijos karalystę, o buvęs prezidento Valdo Adamkaus patarėjas Lauras Bielinis prilygino Dalią Grybauskaitę Aleksandrui Lukašenkai ir apraudojo taip tobulai veikusį „valstybininkų“ gaujos apžergtų institucijų sprendimų priėmimo mechanizmą.
„Prezidentės sprendimas tikrai sujaukė nusistovėjusią santykių tarp valstybės institucijų tvarką. Tas sujaukimas yra nekorektiškas, nes tuo buvo parodyta Seimui bei URM‘ui, kad į juos, jų sprendimus neketinama kreipti dėmesio. Savotiškai nusivalytos kojos į šias institucijas bei jų darbą. Gal jie jau nereikšmingi sprendimų darymo veikėjai mūsų valstybėje? Ar tai demokratija?
Prezidentė nustebino visą diplomatinį korpusą ir tuo sukėlė tam tikras įtampas santykiuose su Lietuva,“- rašo „Delfyje“ Lauras Bielinis.
Mielas ekspatarėjas, manyčiau, šiek tiek apverčia viską aukštyn kojomis. Tai tie, kas mėgino patyliukais, „greituoju būdu“ prakišti kandidatą, manau, norėjo prezidentę toliau laikyti kilimu, per kurį galima vaikščioti. Niekaip neįsivaizduoju, kad ponai nežinojo, jog D. Grybauskaitė greičiausiai turi kiek kitokį požiūrį į užsienio politikas ir ambasadoriaus pareigas, nei arogantiškasis V. Adamkaus numylėtinis. Jei jau žiūrėti griežtai teisiškai, tai prezidentė karjeros šuolį sustabdė net ne paskutinėje grandyje - dar turėjo sekti ir premjero kontrasignacija. Tik pasipiktinimą sukėlė visai ne teisinės aplinkybės.
Tiesa, užsienio reikalų ministrui Vygaudui Ušackui „valstybininkų“ kontingento „išrotavimas“ šalin nuo akių atrodė gera išeitis jau nuo pat pradžių (ypač nemažai jų dabar kovoja diplomatiniame Gruzijos fronte). Valdžiai pasikeitus, pačiam galima tikėtis būti ne išmestam iš barščių, o taip vėl gauti siuntimą į kokią diplomatinę tarnystę. Tokia yra įprasta mūsų diplomatinės nomenklatūros galios žaidimų schema. V. Ušackas yra jos dalis ir elgiasi atitinkamai. Dauguma konservatorių lyderių, pastebimai vengiantys atvirų konfliktų su šia nomenklatūros grupuote, palaikė tokią nepartinio „ministro-legionieriaus“ taktiką ir tam nepasipriešino Seime. Štai ir visa paslaptis, kodėl tos „apspjaudytos institucijos“ praleido kandidatūrą.
D. Grybauskaitė, matyt, turi kiek kitokį požiūrį į šią problemą ir ambasadoriaus rango asmenų atranką. Pagaliau galbūt turi žmonių, kuriais labiau pasitiki. O tai jau tikras „lukašizmas“. Mat kriterijus ir kadrų politiką šioje srityje įpratusi nustatinėti pr ilgus metus išpampusi nomenklatūra. Juk tai ji, o ne visokie ten prezidentai, mano esanti tikroji šalies valdžia, kuri visas L. Bielinio apraudamas institucijas privertė ir įpratino taip manyti.
Taigi – nelaimė, tikra bėda, skriauda ir pasaulio krachas – prezidentė nežaidžia, pagal vienos kompanijos sau pačiai pasirašytas taisykles. Tuo būdu ji nomenklatūrai špygą parodė. Lietuva, anot kai kurių apžvalgininkų ir politologų, pavojuje. Ką ten Lietuva.... įdomu – ar Ispanijos karaliui pranešė, kad jį apspjovė ir ar tikrai „viso pasaulio diplomatinis korpusas“ nebežino, kaip su Lietuva palaikyti santykius? Norėtųsi, ponai raudantieji, bent vienos iliustracijos.
