Ir vėl – tautų kraustymasis. Žmonės traukia į Vakarus. Tūkstančiais, šimtais tūkstančių. „Dviratininkai“ (tie iš „Dviračio šou“) ironizuoja – „naujieji tremtiniai“... Išvyksta bedarbiai ir bežemiai.
Statistika skelbia – praradom tiek gyventojų, lyg būtų bomba numesta ant tokio miesto kaip Jonava. Betgi puikiai žinom – niekas nemetė tos bombos. Bent jau tiesiogine prasme. Perkeltine prasme – galbūt. Tuomet kas ją numetė ir kas tai per bomba?
Kodėl žmonės emigruoja? „Lietuvoje žmonės neturi galimybės gyventi oriai“, – sako I. Emigracija. Išsaugoti orumą. A. tik juokiasi, sako – Niu Džersyje pusė prasigėrusios Marijampolės. Ten, ten irgi sunku... Ten – mitologinė žemė. Apsupta mitų, apsupta gandų apie midaus upes, apie aukso kalnus... Atvažiavę čia, jie tyli. Visi tyli apie nepriteklius, pažeminimus ir sunkumus. Leidžia ten sunkiai uždirbtus pinigus, garsiai juokiasi. Viskas OK, sako jie. Sakoma, ten – neribotos galimybės. Niekas nenori pasirodyti nevykėlis. Nevykėliu būti gėda. Niekas nepasako, kad karalius nuogas. Taip ir keroja mitai – iš nutylėjimų gimsta legenda.
A., vadybos magistrė, gyvena Niujorke, dalijasi kuklų būstą su trimis emigrantais iš Lenkijos ir Ukrainos. Miega pereinamame kambary. Sako, nenori nė prisiminti tos darbovietės, kurioje dirbo Lietuvoje. Ten vadybos magistrė kopijuodavo direktorės dukrai universiteto paskaitų konspektus. Pati studentė nė nepasirodydavo – firmos vairuotojas pristatydavo juos mergiotei tiesiai į namus. A. tik atsidūsta: „Nenoriu net prisiminti“.
Kaip teigia Mircea Eliade, kančia trikdo žmogų tik tol, kol neaiški jos priežastis. Vos tik nustatoma priežastis, dėl kurios miršta vaikai, gaišta gyvuliai, išnyksta medžiojami paukščiai ir t.t., kančia darosi pakeliama – ji turi prasmę ir priežastį, ją galima įtraukti į sistemą ir paaiškinti.
Taigi tas klausimas pernelyg skaudus, pernelyg aštrus, neleidžiantis užsimiršti: „Kodėl?“. Būdamas emigracijoje bent jau gali sau pasakyti: aš čia – svetimas, pradžia visuomet sunki. O ką atsakyt, kai esi Lietuvoje? Kai esi svetimas tarp savų, kai jautiesi esąs tiesiog niekas, jautiesi kaltas dėl to, kad esi. Ten, toli nuo namų, niekas nemato tavo skurdo, pažeminimo ir nevilties. Kaimynai nesišnabžda, tėvai nenulydi neviltis kupinu žvilgsniu Grįžęs gali sakyti: gyvenu Amerikoje.
Niujorko žymiajame „Strand“ knygyne – išpardavimas. Ten nusipirkau nedidelę geltoną knygelę. Pagal fengšui geltona – turto, optimizmo spalva. Europietiškuose kelio eismo ženkluose tai signalizuoja dvejones, riziką ir laukimą – neapibrėžtumą, tarpinę būseną.
Taigi toje knygelėje vienas autorius Jonathanas H.Turneris teigia, kad egzistuoja altruizmo genas. Žmonės, linkę į nesavanaudiškus poelgius, patys dažniau sulaukia iš kitų gerumo, paramos ir nesavanaudiškos pagalbos. Jie gal netampa donaldais trampais ar chodorkovskiais, tačiau turi daugiau galimybių išgyventi.
Pasak autoriaus, istorijos eigoje išliko būtent tos gentys, kurios turėjo šį geną. O kitos, neturinčios šio geno – nunyko. Lyg ant jų kas būtų numetęs bombą.
