„Aš pažįstu Andrių Mamontovą!“. „Tikrai. Kur jūs su juo susipažinote?“. „Po koncerto jis su manimi pasisveikino“. Tokią dialogo pradžią išgirdau prispyrus reikalui, eidamas į vienos kavinės tualetą.
„Nieko sau, rado kuo girtis“, - pagalvojau, žvelgdamas į besišnekučiuojančius 25-30 m. amžiaus ganėtinai solidžius vyriškius. Juk pagyrūniški 14-18 m. laikai praeina - kai norėdavai visiems girtis, kad sveikinasi su Egidijumi Dragūnu iš SEL ir jis tau pasirašė ant naujo džemperio ar turi nuotrauką su Arūnu Valinsku, kurią gavai antrojo „Taip. Ne“ sezono filmavimo metu.
Tuomet tai buvo solidus laimikis, apie kurį turėjai papasakoti visiems ir kiekvienas svečias užėjęs į namus būtinai turėjo pamatyti tavo „trofėjus“. Tikriausiai norėjai, kad visas pasaulis sužinotų, jog turėjai kontaktą su „jais“ - tuomet beveik ateiviais, dabar - eiliniais muzikantais ar tiesiog žmonėmis.
Prisimenu, kai ankstyvoje jaunystėje mano draugas pasipūtėliškai gyrėsi, kad koncerto metu grupės „Junior“ vokalistė visą laiką žiūrėjo jam į akis - man teliko nuryti karčias pavydo seiles. Ne kiekvienam pavyksta užmegzti akių kontaktą su žvaigždėmis (nesvarbu, kad tai atrodo tik jam pačiam). Taigi ir aš stovėjau pirmose eilėse, tačiau nepastebėjau, kad ji būtų kažkam rodžiusi išskirtinį dėmesį.
Žvelgiant iš dabartinių pozicijų tai atrodo labai juokingai - juolab jau ir tokia grupė neegzistuoja, o jeigu ir būtų - mane ten nutemptų nebent užvilkę tramdomuosius marškinius, o kojas surišę virvėmis ir užmezgę jūrinius mazgus.
Metai bėga, mąstysena ir supratimas kinta ir šou žvaigždes pradedi priimti natūraliai - kaip eilinius Lietuvos piliečius. Nebeatsisuki sėdėdamas kavinėje, kai už nugaros pietauja Algis Ramanauskas, neberėkauji gatvėje: „Skambutis!“, išvydęs Sigutį Jačėną, ar neprašai autografo „Skamp“ lyderio Viktoro Diawaros, sutikęs jį apsipirkinėjantį toje pačioje parduotuvėje.
Tačiau vieni bręsta greičiau, kiti - lėčiau, tačiau tas nepaliaujamas noras pasigirti, kad buvai sutikęs šou žvaigždę, išlieka. Kas slypi už viso - nevisavertiškumo kompleksas, siekiant įrodyti savo pažįstamiems, kad ir aš kažką pasiekiau, ir aš sugebu bendrauti su šou žvaigždėmis, aš esu šalia jų - laikau save A. Mamontovo draugu. Nors iš tikrųjų tavo veidą vargu bau ar atsimena pats Andrius, o jis pats neįsivaizduoja, kad egzistuoja tokie jo vardu besinaudojantys individai.
Nesaikingos pagyros - yda, bet nepulsiu pamokslauti visiems besigiriantiems, kad juos į kaktą pabučiavo Atlanta, o Juozas Statkevičius pagyrė jų rengimosi stilių (pamokslų neužtektų). Kiekvienas turi savo gyrimosi ribas ir ypač gerbiu žmones, sugebančius valdyti šį procesą. Tai menas ir turėtum puikiai save pažinti, galėdamas meistriškai tampyti pagyrų svertus. Kai tai būna nekontroliuojama, bendrauti su tokiu pašnekovu tampa kančia. Manau, daugelis yra atsidūrę tokioje situacijoje, kai pašnekovas „varo“ pagyrūnišką monologą, o tu esi tik pasyvus stebėtojas. Aišku, tai nebūtinai būna susiję su šou žvaigždėmis, tačiau minimi jų vardai tampa raktiniais žodžiais.
Man gaila vieno - Lietuvos garsenybių, kurių pavardėmis „grojama“ kasdien, o jie patys nė nežino, kas, kodėl ir kaip. Kita vertus - kalbos garsina, o to ir reikia Lietuvos šou žvaigždėms, kad jos nenugrimztų į užmarštį.
