Praėjusią savaitę Lietuvos žiniasklaidoje ir viešajame gyvenime vis dar dominavo besirutuliojančios Turniškių ir kitų skandalų peripetijos. Tačiau šalia jų žiniasklaidos ir politikų dėmesį atkreipė ir istoriko bei politologo Česlovo Laurinavičiaus vieša paskaita apie tai, kodėl Lietuvai vertėtų atsisakyti siekio reikalauti iš Rusijos kompensacijų už sovietinės okupacijos bei aneksijos laikotarpiu padarytą žalą.
Šią paskaitą galima laikyti savotiška įžanga į tuoj po jos Vilniaus universiteto Tarptautinių santykių ir politikos mokslų institute prasidėjusį tarptautinį Europos ir Rusijos santykių forumą, kuriame dalyvauja ir keli aukšti Rusijos prezidento Vladimiro Putino komandos pareigūnai. Kalbama, kad taip rengiama dirva ir V. Putino vizitui į Lietuvą. Bet grįžkime prie minėtos paskaitos.
Apie ją pradėta kalbėti jau prieš porą savaičių, tuoj po to, kai internete buvo paskelbtos paskaitos tezės. Jos kai ką papiktino, kai kam, ypač konservatoriams, sukėlė nerimą, nes iš jų išplaukia, kad reikia koreguoti Lietuvos politiką Rusijos atžvilgiu. Mat Rusija nesiruošia kalbėtis su Lietuva, kaip ir kitomis Baltijos valstybėmis, dėl žalos, kurią padarė šioms valstybėms SSRS okupacija ir aneksija, atlyginimo. O Lietuvos valdžią reikalauti tos žalos atlyginimo verčia daugiau kaip prieš dešimt metų Lietuvos piliečių referendumu priimta atitinkama nuostata. Ir nors šios nuostatos realizavimas santykių su Rusija ar apskritai tarptautinėje plotmėje nepajudėjo iš mirties taško – jokia Lietuvos vyriausybė jos rimtai nė nebandė kelti į centrinių užsienio politikos problemų ratą, – ji vis dėlto daro tam tikrą įtaką ne tik Lietuvos santykiams su Rusija, juos papildomai komplikuodama, bet ir Lietuvos tarptautinei padėčiai apskritai. Pastaruoju metu tai vis labiau aiškėja.
Tad, nors Lietuva ir turi moralinę teisę, beje, neprieštaraujančią ir formaliems tarptautinės teisės principams, reikalauti iš Rusijos žalos už sovietinę Lietuvos okupaciją ir aneksiją atlyginimo, panašu, kad toks reikalavimas numatomoje perspektyvoje nieko kita, išskyrus žalą, Lietuvai atnešti negali. Tad, iš tikrųjų, ar ne verčiau tokio reikalavimo atsisakyti. Juk šiuo atveju moralinė teisė nebūtinai turi reikšti moralinę pareigą. Jokiems moraliniams principams nebūtų nusižengta, jei, pvz., Lietuva atleistų kaltes savo kaltininkams. Tai dar aukštesnės prabos moralumas.
Kitais žodžiais tariant, nors Lietuvos reikalavimas Rusijai dėl SSRS padarytos žalos atlyginimo laikytinas moralinio principo ir nacionalinės garbės reikalu, bet pateikti sąskaitą nebūtinai turi reikšti reikalauti ją apmokėti. Kita vertus, turėtumėm prisipažinti, kad ilgai į posovietinę Rusiją žiūrėjom kaip į vis labiau savo vidaus sunkumuose ir problemose skęstančią šalį, kuri, jei ir nesubyrės, tai ilgai negalės atgauti visavertės didvalstybės galių ir statuso ir norom nenorom paklus Vakarų diktuojamai pasaulio tvarkai. O mes siekėm ir pagaliau tapom Vakarų pasaulio struktūrų dalimi.
Apskritai, kurį laiką ne tik Lietuvoje, bet ir daug kur pasaulyje manyta, kad, žlugus vadinamajam dvipoliui pasauliui, įsitvirtins tarptautinė tvarka su vienu dominuojančiu poliumi – JAV. Esant tokiai tvarkai, arba kitaip – PAX AMERICANA, kitiems poliams – besivienijančiai Europai, Japonijai, Kinijai ir gal būt tai pačiai Rusijai – tektų, jei ir ne tik regioninis, tai globaliniu mastu vis dėlto antraeilis, pagalbinis ar tiesiog žemesnio lygio vaidmuo. Tokio pasaulio raidos scenarijaus savo politikoje laikėsi ir dar tebesilaiko pačios JAV, bet panašu, kad šiam scenarijui nebus lemta išsipildyti. To nenori nei didžiosios Europos valstybės, bent jau Prancūzija ir Vokietija, nei Japonija, nei Kinija, nei pastaruoju metu ekonomiškai ir politiškai atsigaunanti Rusija.
Tik Jungtinė Karalystė (Didžioji Britanija) tebesvyruoja tarp JAV ir Europos branduolį sudarančio Vokietijos ir Prancūzijos tandemo. Priešinimosi Pax Americana tvarkos įsigalėjimui pasekmė yra ir tai, ką kai kurie Lietuvos politologai pastaruoju metu pradėjo vadinti besiformuojančia Maskvos – Berlyno – Paryžiaus ašimi. Beje, priešinimasis dabartinei JAV politikai, arba mėginimui kurti vienpolio pasaulio tvarką, nereiškia, kad kuri nors iš minėtų didvalstybių JAV laiko savo priešu ir siekia jas sužlugdyti. Priešinimasis tereiškia siekimą kurti daugiapolį pasaulį. Ir, atrodo, kad JAV anksčiau ar vėliau teks su tuo susitaikyti.
Minėtos Maskvos – Berlyno – Paryžiaus ašies formavimasis, jei išliks Europos Sąjunga, vargu ar kelia tiesioginį pavojų Baltijos šalių priklausomybei ES. Visa tai reiškia, kad būtų neišmintinga užsiciklinti savo baimių dėl galimo Rusijos agresyvumo atmosferoje. Reikia aktyviau veikti pačioje ES, suvokiant, kad dauguma jos valstybių Rusijos nelaiko ir nelaikys savo priešu.
www.lrt.lt
