Diskusijos apie Lietuvos įvaizdžio konkursą puikiai demonstruoja ir mėgstamą lietuvių darbo metodą, ir pačios šalies bei tautos charakterio ypatybes. Šalies įvaizdžio konkursas: kokios sąlygos, kas vertinimo komisijoje - ir pagaliau: kas laimėtojas?
Du laimėtojai, vienas? Gal iš tikrųjų – norėjome, kaip geriau, o išėjo kaip visada. Pagaliau ir Seimas susidomėjo – kas gi ten tą įvaizdį formuos. Kol kas akivaizdu, kad šnekėjimas užtruks dar ilgai, o ne tik kad patys veiksmai, bet net ir veiksmų planavimas nusikels į pakankamai tolimą šviesią ateitį. Iš tikrųjų tik dabar šiuo klausimu prabilę Seimo nariai teisūs – pirmiausia reikia ne tiek konkurso koncepcijoms rengti, kiek paprasčiausios to, kas jau ir taip vyksta, inventorizacijos, sisteminimo ir koordinavimo.
Lietuvos įvaizdį formuoja ne kokie nors gudrūs šamanai ar keletas paskirtųjų pareigūnų. Jį formuoja Šarūnas Jasikevičius Tel Avive, o dabar – Indianoje, Oskaras Koršunovas – Avinjone, Violeta Urmana, Stasys Eidrigevičius, Paulius Normantas. Jį formuoja Lietuvos chorai, folkloriniai ansambliai, verslininkai. Teko girdėti istoriją apie Lietuvos verslininką, kuris atidarė savo įmonę Anglijoje ir stengiasi samdyti pirmiausia toje šalyje atsidūrusius lietuvius. Štai būtent šitas žmogus kiekvieną dieną formuoja mūsų šalies įvaizdį. Tokių žmonių daug. Prisiminkime knygų parodas, rašytojų kūrybos vertimus, ne vieną ir ne dvi ryšių su įvairiomis šalimis draugijas. Prisiminkime studentų ryšius su savo kolegomis, mūsų mokslininkus ir gydytojus, dirbančius užsieniuose. Visa tai vyksta. Visa tai, ką daro, kalba mūsų žmonės užsieniuose ir tai, ką jie kalba ir rodo atvykusiems žmonėms jau dabar yra įvaizdžio formavimas. Visa tai reikėtų surankioti, suregistruoti, įvertinti – tokia galėtų būti pradžia. Dar daugiau – tokia ji ir turėtų būti. Ir tai vienas iš efektyvesnių ir mažiausiai išlaidžių būdų pradėti sistemingai formuoti Lietuvos įvaizdį pasaulyje (arba, greičiau, tose šalyse, kurios mums tikrai rūpi) – tvarkingai sudėlioti į tam tikrą sistemą jau dabar daromus dalykus, truputėlį pakoreguoti akcentus tuose pranešimuose, kuriuos jau dabar tūkstančiai Lietuvos neformalių ambasadorių kiekvieną dieną perduoda savo pašnekovams. Tai, be abejo, nėra pats linksmiausias ar ypač kūrybiškas procesas – rinkti informaciją, ją sisteminti. Gerokai linksmiau ką nors tokio labai spalvoto sugalvoti ir už kelis milijonus įkalti paveiksliuką į CNN tinklelį. Vargu, ar yra labai daug mėgėjų imtis iš tikrųjų „juodo“ darbo.
Todėl, matyt, visas tas šurmulys apie šalies įvaizdį vis dėlto labiau yra tam, kad kažkas galėtų pasisakyti sau ir kitiems, kad ir šitą nepaprastai žvėriškai opią problemą jau sprendžia. Galbūt yra žmonių, kuriems kada nors norėsis garsiai pasisakyti, kad jie kūrė Lietuvos įvaizdį. Nors kartais taip norisi tikėti, kad kažkas iš tikrųjų nori kažką nuveikti, tik kol kas vis dar nežino, kaip.
Matyt, viskas bus kaip visada. Mes mėgstame didžiulius, ritualinius ir simbolinius projektus, bet nemėgstame paprasto, kruopštaus ir varginančio darbo. O kai mes labiau mėgstame pirmuosius ir nemėgstame antrojo, mūsų visi projektai paprastai ir lieka tiktai ritualiniais apeiginiais veiksmais. Tiesa, jų kartais irgi labai reikia, o kartais reikia net labiau, tačiau turi kažkas ir paprasčiausiai daržą kasti.
Prognozė čia paprasta – po 2007 spaudoje vėl pasirodys diskusija apie tai, kad niekas nesirūpina Lietuvos įvaizdžiu. Tuomet bus paskelbtas dar vienas koks nors konkursas, arba net ir ne vienas. Ir viskas.
