Šią savaitę vyks didysis mūšis Briuselyje. Gerai, kad po mūsų priekaištų dėl neryžtingos politikos mūsų diplomatija jau yra nusiteikusi ryžtingiau. Tačiau mums reikia ne vien tik struktūrinių fondų iš Europos. Jeigu mes tik tuo rūpintumės, būtume panašūs į paprastus egoistus.
Iš Europos mums reikia ir kitokios Europos, – tai sakiau praėjusios savaitės Seimo diskusijoje. Turime suvokti, kad mums iš Europos reikia ne vien tik europinių pinigų, struktūrinės paramos ar Europos standartus atitinkančių geležinkelių. Galų gale turime suvokti, kad mums iš Europos reikia ne vien tik euro ar Šengeno narystės, bet kad mums iš Europos reikia ir kitokios Europos. Ir svarbiausia – tokios Europos Sąjungos, kurioje mes neprarastume to, ką gero, net ir palyginti su šiandienine Europa, mes dar turime. Pats svarbiausias geras dalykas, kurį mes dar išlaikome, tai per 15 metų mūsų visuomenės išsiugdytas gebėjimas keistis energingai, kartais ir gana skausmingai, prisitaikant prie greitai besikeičiančių išorės sąlygų. Mano įsitikinimu, tai ir garantuoja šiandieninį mūsų ekonomikos augimą. Senojoje Europoje tai yra tapę dideliu deficitu. Šis mūsų, taip pat ir platesnės „naujosios Europos“ privalumas yra didelė visos išsiplėtusios Europos vertybė. Mes turime prisiimti atsakomybę, kad šie mūsų sugebėjimai taptų ir visos Europos sugebėjimais.
Todėl Lietuva, kai kalbame apie europinius reikalus, turi pradėti kalbėti ne tik apie struktūrinės paramos pinigus, bet ir apie Europos Sąjungos reformas. Tam ypač naudinga proga yra dabar, kai ginčas dėl naujos finansinės perspektyvos yra atspindys ginčo dėl strateginių Europos Sąjungos vystymosi krypčių. Britai, kuriuos praėjusią savaitę pasmerkėme, siūlo ne vien tik mums nepriimtiną biudžetą, jie siūlo apsispręsti ir mažinti archajinį žemės ūkio finansavimą. Lietuva kol kas nėra niekaip suformulavusi savo požiūrio į šį Europos Sąjungos pinigų aspektą. Ar Lietuva sutinka, kad ir toliau iš ES metinio 113 mlrd. eurų biudžeto net 50 mlrd., būtų skiriama žemės ūkiui ir tada neužtektų pinigų nei struktūrinei paramai naujokams, nei moksliniams tyrimams, nei inovacijoms. Lietuvai iš Europos reikia ir kitokios Europos, galinčios ir gebančios keistis, prisitaikyti prie globalių permainų, kurios vis tiek privers Europą sunaikinti tokį žemės ūkio subsidijavimą, kokį dabar Europa taiko. Tai ar gali Lietuva, vis dar mokanti keistis, būti tarp tų, kurie pirmieji garsiai pasakys, kad pritaria britų siūlymui keisti žemės ūkio finansavimo politiką. Ar Lietuva Europos Sąjungoje ir toliau bus tik egoistinė prašytoja, vis dar nejaučianti atsakomybės už visos Europos Sąjungos ateitį. Laikas iš vaikiško egoizmo laikotarpio jau išaugti.
Ne mažiau svarbi negu iškovoti iš Europos daugiau pinigų sau yra prievolė tinkamai pasirengti tų pinigų panaudojimui čia, Lietuvoje. Kol kas pasirengimas šiam ypatingos svarbos darbui neišlaiko kritikos, todėl visokeriopai sveikintinos jaunimo peticijos iniciatyvos, taip pat ir pilietinių organizacijų siūlymas dalyvauti prižiūrint pinigų skirstymą.
Pasirengimo didžiausia bėda yra tai, kad kol kas visas dėmesys yra skiriamas ginčams, kas ir kaip skirstys, ir visai mažai dėmesio skiriama tam, kas už tuos pinigus bus padaryta, tai yra visiškai neskiriama dėmesio pinigų panaudojimo turiniui. Todėl taip ir išeina, kad už žinių visuomenės programą, už investicijų į žmogų programą atsakinga bus ne Švietimo ir mokslo ministerija, o Socialinių reikalų ir darbo ministerija. Kodėl šią ministerija yra ruošiamasi padaryti atsakingą už žinių visuomenės programas? Manau, todėl, kad tai yra socialliberalų ministerija, – jie negali likti be kokios nors struktūrinių fondų programos. Noriu priminti, kad pagal dabartinį struktūrinės paramos skirstymo planą naujoje 2007-2013 m. finansinėje perspektyvoje visa struktūrinė parama bus skirstoma pagal penkias programas, už kurias bus atsakingos penkios ministerijos: Finansų, Susisiekimo, Aplinkos, Ūkio bei Socialinių reikalų ir darbo. Trys ministerijos priklauso socialdemokratams, po vieną valdys Darbo partija ir socialliberalai. Valstiečiai turi visus žemės ūkio paramos fondus. Štai dėl tokios partinės aritmetikos už žinių visuomenę, už mokslinių tyrimų plėtrą, vieną svarbiausių prioritetų Lietuvai ir Europai, atsakinga bus ne Švietimo ir mokslo ministerija, o Socialinių reikalų ir darbo ministerija. Kaip sakiau – šiandieninei valdžiai svarbiausia, kas skirstys, o ne kokiam turiniui bus skiriama Europos parama.
Matydamas tokią situaciją, pasitaręs su kitomis partijomis, jau šią savaitę registruosiu specialų įstatymą, kuris numatytų, kad vadinamoji nacionalinė strategija 2007-2013 m. būtų tvirtinama ne taip, kaip dabar numatyta – Vyriausybės nutarimu, bet specialiu įstatymu. Tokia procedūra dėl tokio svarbaus dokumento priverstų ir Seimą su visa atsakomybe dalyvauti diskusijoje. Taip pat tai atvertų galimybę ir visuomenei daug aktyviau įsitraukti į diskusijas ir ginti savo pozicijas, taip pat ir dėl visuomenės dalyvavimo prižiūrint skirstymą.
„Omni.lt“ redakcija publikuoja visus Lietuvos politikų pateiktus straipsnius, jų netrumpindama ir neredaguodama. Už straipsnyje išdėstytas mintis atsako politikas.
