Kėdainiuose, kaip ir visoje Lietuvoje, daugės demokratijos
Vakar įvyko rinkimai Kėdainiuose. Sveikinu Darbo partijos atstovę Virginiją Baltraitienę. Rezultatai tokie, kokių ir turėjome laukti. Galiu pasidžiaugti, kad TS kandidato Stasio Šedbaro dalyvavimas rinkimuose, o gal ir šiaip besikeičianti situacija Kėdainiuose, mums suteikia optimizmo galvojant, kad ir Kėdainiuose kada nors, kaip ir kitose Lietuvos vietose, matysime daugiau įvairovės, daugiau demokratijos.
Tėvynės sąjunga, jos atstovas S. Šedbaras, palyginti su praėjusių metų rinkimais, kada rungėsi tuo metu mūsų remtas Artūras Zuokas, vakar surinko 30 proc. daugiau balsų. Tai vilties teikiantys ženklai, bet tai vilčiai materializuotis reikia daugiau laiko.
Partijas moralios politikos laikytis gali priversti tik visuomenė
Valdančioji koalicija praėjusią savaitę pasielgė labai jai būdingai. Lyderiai paprašė premjero likti poste ir apie „Draugystės“ reikalus net neužsiminė. Nei jų pačių anksčiau sakytos mintys, kad premjeras turėtų pasiaiškinti, nei prezidento raginimas, kad premjeras turi atvirai ir viešai atsakyti į visuomenei rūpimus klausimus, – viskas liko nebesvarbu. Nė vienas dalyvavęs koalicijos lyderių pasitarime nė žodeliu neužsiminė apie šią problemą. Kitaip sakant, koalicija sutinka dirbti nekeldama jokių moralios politikos reikalavimų premjerui. Ir atsakomybę prisiima jau ne vien tik pats premjeras ir jo Socialdemokratų partija, bet ir visos į koaliciją įeinančios partijos, – jos sutinka premjerui nekelti jokių klausimų ir neleisti, kad tokie klausimai būtų keliami. Tuo ši „draugystės koalicija“ susitapatina su „abonentine koalicija“. Net ir prezidentas jau nebekelia klausimų, ar premjero veiksmai atitinka moralios politikos standartams, jis kelia tik klausimą apie tai, ar ši Vyriausybė dar pajėgi dirbti.
Ir „draugystės“, ir „abonentinė koalicija“ pasižymi tuo, kad savo lyderiams nekelia jokių Europoje įprastų moralios politikos standartų. Artūras Zuokas yra pavyzdys Algirdui Brazauskui, kaip elgtis skandalo metu: nekreipk dėmesio. Tai yra naujas išmėginimas Lietuvai. Iki šiol daug mažesnių problemų turėję politikos veikėjai traukdavosi iš pareigų, jeigu nesugebėdavo įtikinamai pasiaiškinti. Dabar įvedamas naujas lietuviškas standartas – pasiaiškinti nereikia, svarbu išlaikyti koalicijos paramą.
Tai yra išbandymas ir demokratinei politinei sistemai. Esant demokratijai bei galiojant demokratinėms laisvėms ir valdžiai elgiantis ne pagal moralės ir teisingumo reikalavimus, ji kituose rinkimuose tiesiog neberenkama. O pačioms politinėms jėgoms nepaneigti kaltinimai dėl korupcijos reiškia savižudybę. Būtent dėl tos priežasties Vakaruose nelaukiama teisme įrodytos korupcijos, bet atsistatydinama politikams nesugebant išsklaidyti mestų įtarimų. Taip iki šiol buvo elgiamasi ir Lietuvoje. Tai ir yra politinė atsakomybė. Atsakomybė už tai, kad dėl vieno ar kito asmens nusižengimo nebūtų sutepta visos partijos garbė. Dabar Lietuvos politinės sistemos didžiausia problema tampa tai, kad didžiajai daliai partijų ilgalaikė partijos garbė visiškai neberūpi.
Reiškinys, kuris šiuo metu vyksta, nėra naujas. Labai panašų laikotarpį jau išgyvenome 1994-1995 metais. Panašios politinės aplinkybės prieš mėnesį nušlavė kairiuosius Lenkijoje. Dėl panašaus valdančiojo elito neatsakingumo ir nesiskaitymo su savo šalies piliečiais kilo „oranžinės revoliucijos“ Rytų Europos valstybėse.
Tačiau tai yra išbandymas ne vien tik partijoms, bet ir visai visuomenei. Nes partijos moralios politikos standartų ims laikytis tada, jeigu to iš jų pareikalaus visuomenė. Tai yra kai partijos aiškiai pajus, jeigu nesilaikys tokių reikalavimų, per rinkimus bus nubaustos. Jeigu tokia bausmė nėra garantuota, jeigu visuomenė tokiems reikalavimams abejinga, tai ir partijos į tai žiūrės tik kaip į greitai atsibostančias deklaracijas.
Susilaukiame priekaištų, kad skriaudžiame „gerąjį“ Brazauską ar „gerąjį“ Zuoką, o iš to laimi tik „blogasis“ Uspaskichas. Uspaskichas ir laimi tik todėl, kad valstybingumo, vakarietiškos Lietuvos idėja yra kompromituojama „draugystės“ ar „abonentinių“ istorijų. Ir kompromituoja ne tie, kurie šias istorijas atskleidžia, o tie, kurie į tokias istorijas pakliūva. Dar blogiau, kad į šias istorijas pakliūva tie, kurie prisiskiria ar yra priskiriami „valstybininkų“ kategorijai. Vienintelis būdas stiprinti europietiškos Lietuvos perspektyvą – be jokio gailesčio taikyti moralios politikos standartus visiems vienodai: ir „saviems“, ir „ne saviems“.
Mes sau taikome. Rasa Juknevičienė pati kreipėsi į Etikos ir procedūrų komisiją, įrodė, kad jokių pinigų iš „Williams“ nėra gavusi, – tuo buvo bandoma ją kaltinti, ir priims visas bausmes už deklaracijos netikslumus. Juozas Olekas viešai suabejojo mūsų būstinės Vilniaus mieste rekonstrukcijos reikalais, mes jam viešai pasiūlėme apsilankyti mūsų partijos būstinėje ir susipažinti su visais dokumentais, o jeigu dar liks neaiškumų, patarėme steigti specialią Seimo tyrimo komisiją. Kol kas Oleko vizito nesulaukėme. Kai kuri žiniasklaida periodiškai bando įteigti, kad aš ar mano giminės nuosavybės teise valdo kažkokius vienuolynus Vilniaus mieste ar bent gauna kokios nors iš to naudos, – viešai pasiūliau, kas tai suras, galės tuos vienuolynus ar naudą pasiimti, nes tokie kaltinimai yra absurdas, su kuriuo tik taip ir galiu kovoti. Dar negirdėjau, kad kas nors šiuo mano pasiūlymu būtų pasinaudojęs.
Lietuva turi „apsivalyti“. Tai nėra sudėtinga padaryti, reikia vieno – vienodų standartų visiems. Ir visų pirma tuos standartus turime taikyti patys sau.
Nauja finansinė perspektyva
Artimiausiomis dienomis premjeras kartu su užsienio reikalų ministru spręs, kokią finansinę paramą Lietuva gaus naujojoje finansinėje perspektyvoje iš ES struktūrinių fondų. Nežinodamas visų detalių, kaip suprantu, rytoj Europos reikalų komitetas rinksis į specialų posėdį, nes reikalai, kuriuose Lietuva turi priimti vienokį ar kitokį sprendimą, yra ypač svarbūs, tačiau iš įvairių požymių jaučiu, kad Lietuva svyruoja: pasiduoti ar ne Didžiosios Britanijos spaudimui. Atrodo, kad pastarojo susitikimo metu Tony Blairas iš Baltijos premjerų neišgirdo griežto „ne“. Mūsų premjeras A. M. Brazauskas save, bent jau Lietuvą, įvarė į pakankamai sudėtingą situaciją, kai Liuksemburgas pirmininkavo Europos Sąjungai, dosniai siūlė išspręsti nesutarimus naujųjų šalių sąskaita ir taip pelnė laikino didvyrio aureolę. Toks dosnumas Lietuvai gali kainuoti iki 2 mlrd. litų. Premjeras ir visa Vyriausybė greičiausiai neturės valios likti viena, sakydama „ne“ Britanijos pasiūlymui. Ir tai bus didelis Lietuvos pralaimėjimas.
Ne mažiau didelė problema yra Lietuvos nacionalinė strategija. Vėl didžioji dalis pinigų yra numatyta „sukišti“ į betoną, o ne į žinias. Jau sunku bediskutuoti. Per pastaruosius ketverius metus įsitikinau, kad pramušti Vyriausybės abejingumą žinių visuomenės perspektyvai yra sunkiau negu pramušti betoną, kurį Lietuvos Vyriausybė taip puikiai už Europos pinigus moka tiesti. Studentai renka parašus po specialia peticija, siekdami pakeisti Vyriausybės projektus. Vyriausybė sprendžia pati viena ir į mūsų pasiūlymus beveik nekreipia dėmesio. Matau vienintelę galimybę pakeisti bent jau diskusijų aplinką – siūlysiu Lietuvos nacionalinę strategiją naujai finansinei perspektyvai įtvirtinti specialiu įstatymu, o ne Vyriausybės nutarimu, kaip buvo iki šiol.
Parengta pagal spaudos konferenciją, vykusią 2005 m. gruodžio 5 d.
