Džiaugiamės, kad tapome Europos Sąjungos nariais. Iki tikslo, kurio siekėme, ėjome nuosekliai. Daugelis prie to prisidėjome didesniais ar mažesniais darbais. Stebuklas, kad tai įvyko.
Dar 2000 metų vasarą, kai su Europos Sąjungos komisaru Gunteriu Verhoigenu braidžiojome Nidos smėliais, atrodė neįtikėtina, kad jo dar paslapčiomis pateikta “didžiojo sprogimo” (big bang) iniciatyva galės būti taip sėkmingai realizuota.
Dabar iškyla esminis klausimas: kas toliau? Ar galime nusiraminę atsipūsti, kad jau viskas pasiekta, ar turime turėti aiškią “Lietuvos - ne Europos atsilikėlės” ambiciją ir strategiją? Ar galime užsiliūliuoti šiandieniniais aukščiausiais Europoje BVP augimo skaičiais ir tikėtis, kad jie visą laiką bus tokie? Ar turime galvoti apie šiandien būtinai reikalingus atlikti darbus, kad tie augimo skaičiai artimiausiu metu nepradėtų sparčiai mažėti? Mano įsitikinimu, tai yra patys svarbiausi šiandien klausimai.
Ekonomikoje veikia geležiniai dėsniai. Šiandieninį augimą sąlygoja dar 2000 metais padaryti veiksmai, kuriais buvo sutvarkyta valstybės finansų sistema. Turime taip pat suvokti, kad augimo po 3 metų perspektyvos visiškai neatspindi šių dienų augimo skaičiai. Ilgalaikio augimo perspektyvą nusako konkurentiškumo arba produktyvumo indeksai, kurie pasaulyje yra plačiai analizuojami, bet Lietuvoje užmirštami. Todėl turime konstatuoti, kad mažai galvojama apie ilgesnio laikotarpio Lietuvos vystymosi perspektyvas.
Taip jau sutapo, kad kartu su Europos Sąjungos plėtra įvyko ir svarbus Pasaulio ekonomikos forumo (PEF) renginys Varšuvoje, kuriame buvo aptarta ir išsiplečiančios ES ekonominė būklė bei perspektyva. Ten buvo pristatytas PEF atliktas tyrimas “Lisabonos proceso apžvalga”. Šiame darbe pristatyti ir ES šalių konkurentiškumo tyrimai, arba vadinamieji “Lisabonos rodikliai”. Apie tai šiek tiek rašė ir mūsų spauda, bet nei Vyriausybė, nei Seimo kokie nors komitetai jokio didesnio susidomėjimo tuo neparodė. Premjerui tai nerūpi, nors jis ir dalyvavo PEF renginiuose Varšuvoje, ūkio ministrui taip pat, Seimo Ekonomikos komitetas pavojaus varpais nemuša. Galbūt ir todėl, kad šie duomenys atspindi graudų šios valdžios palikimą, kurio skaudžius padarinius mūsų ekonomikos augimui pajusime po kelerių metų.
Norėčiau atkreipti dėmesį į kelis dalykus. Pagal PEF tyrimą, tai pats autoritetingiausias tyrimas pasaulyje, tyrinėjantis tokius dalykus, kaip šalių konkurentiškumas ir šalių ekonominio vystymosi perspektyva. Taigi pagal šį tyrimą Lietuva tarp stojančiųjų šalių, pagal Lisabonos kriterijus, yra tik trečia nuo galo ir lenkia tik Slovakiją ir Lenkiją, kuri yra paskutinėje vietoje. Pirmauja kaip visada Estija, o Latvija yra trečioje vietoje. Šalių santykinė pažanga yra nustatoma matuojant pažangą aštuoniose srityse. Tos sritys: informacinė visuomenė, inovacijos, liberalizavimas, telekomunikacijų, transporto ir energetikos plėtra, finansinės paslaugos, įmonių veiklos aplinka, socialinė apimtis, stabili plėtra.
Dar pavojingiau yra tai, kad Lietuva į ES stoja turėdama mažiausią iš stojančių šalių ūkio produktyvumą (našumą), kaip rodo "Integracijos žiniose" išspausdinti duomenys.
Taigi Lietuvos augimo perspektyvos yra miglotos. Lietuva stoja į Europos Sąjunga gerai susiderėjusi, bet blogai padariusi namų darbus. Ten, kur Briuselis tiesmukai nereikalavo pažangos, ten Vyriausybė ir miegojo. Ir toliau miega. O tai reiškia, kad po 3 metų mūsų ūkio augimas greičiausiai bus ne 7 procentai, kaip dabar yra, o tik 2 proc., kaip dabar yra Lenkijoje. Nes Lenkijos atsilikimas, skatinant konkurentiškumą, jos buvimas paskutinėje PEF lentelės vietoje jau žlugdo jos ekonomikos augimą. Šiuo metu Lenkijos ūkio augimas siekia tik kelis procentus. Lietuva į tokią situaciją paklius netrukus. Ir už tokį palikimą turėsime “dėkoti” Algirdo Brazausko vyriausybei.
Žvelgdami į PEF duomenų lenteles, turime savęs klausti: kuriuo keliu esame pasiruošę eiti: Estijos ar Lenkijos? Ko gero, tai lengvesnis klausimas nei tas, kurį iki šiol sau keldavome, kai klausdavome: būdami Europos Sąjungoje eisime Airijos ar Graikijos keliu? Šiandien turime rinktis tarp artimiausių kaimynų: estų (net ir latvių) ir lenkų. Estų pavyzdys yra geras, lenkų - blogas. Turime atsakyti patys sau, ką estai daro kitaip nei mes, ir matuoti savo pažangą ne vien BVP augimo procentais, bet ir Lisabonos rodikliais.
Visa Lietuvos ekonominė strategija naujame etape, Lietuvai tapus ES nare, turi būti matuojama Lisabonos rodikliais. Partijų programose reikia šnekėti ne apie stebuklus po 1111 dienų, o kaip per 1111 dienų pagal Lisabonos rodiklius pasivyti pirmiausia Latviją, o po to ir Estiją. Tik tada atsiras galimybių didinti pensijas, nes tik tada ekonomikos augimas bus ilgalaikis ir stabilus, kuriantis darbo vietas Lietuvoje ir grąžinantis besiveržiančius į Airiją lietuvius namo.
Ambiciją - pagal Lisabonos rodiklius pasivyti Estiją - yra nesunku įgyvendinti, bet tam reikalinga tokią ambiciją turinti valdžia. Reikalinga valdžia, kuri tai supranta ir kuri žino, ką Europai reiškia Lisabonos procesas, kuri gali susikalbėti ne tik su žemdirbiu Kėdainiuose, bet ir su PEF lyderiais ar su Lisabonos proceso lyderiais Europoje. Reikalinga valdžia, kuri tokiai ambicijai gali sutelkti ir Lietuvos verslo bei mokslo bendruomenę.
Tokiai valdžiai netinka A. Brazauskas ir jo socialdemokratai, nes šioje srityje jie demonstruoja vien kantrų miegą. Dar daugiau, jeigu panagrinėtume, kuo skiriasi Estija ir Lietuva, pamatytume, kad per visus keturiolika nepriklausomybės metų Estijos vyriausybės buvo vien dešiniosios. O Lietuvoje 8 metus iš 14 valdė ir šiandien valdo kairieji. Tai, mano įsitikinimu, yra viena svarbiausių Lietuvos atsilikimo nuo Estijos ir Latvijos šiame kelyje priežasčių. Lenkijos vietą lentelės apačioje taip pat lemia jos nesėkminga kairiųjų valdžia. Slovakiją į lentelės dugną stumia jos buvusio premjero, populisto Vladimiro Mečiaro ilgamečio valdymo palikimas.
Taigi Lietuvos sėkmės formulei Europos Sąjungoje labai svarbu toliau išvengti stagnacinio kairiųjų valdymo ir populistų anšlago. Lietuvos į sėkmę Europos Sąjungoje negali vesti A. Brazauskas. Negali vesti ir Rolandas Paksas ar Viktoras Uspaskichas. Reikalinga veržli europietiškų dešiniųjų valdžia. Antraip po 4 metų mes karaliausime paskutinėje lentelės vietoje.
Lygiai taip pat žiūriu ir į prezidento rinkimus. Reikalingas prezidentas, kuris gali suburti ir įkvėpti tokiam žygiui - pagal Lisabonos kriterijus aplenkti Estiją ir išvengti Lenkijos pavyzdžio. Neįsivaizduoju nei Česlovo Juršėno, nei Kazimieros Prunskienės lietuviško Lisabonos proceso priešakyje. O ir Valdas Adamkus, ir tuo labiau Petras Auštrevičius tam puikiai tiktų. V. Adamkus yra UNESCO ambasadorius Žinių visuomenei, P. Auštrevičius yra tikras europietis ir ekonomistas.
Taigi Lietuva Europos Sąjungoje turi gyventi pagal paprastą formulę - dešiniųjų valdžia, kuri padaro viską, kad Lietuva per artimiausius 2 metus, pagal Lisabonos kriterijus, pasiveja Estiją. Tai ilgalaikės europietiškos sėkmės formulė. Visa kita yra tuščias populizmas.
"Omni laiko" redakcijos nuomonė nebūtinai sutampa su autorių pareikštomis mintimis.
