Nieko per daug nenustebinęs egzaminų užduočių išplatinimo skandalas ir tyrimai, pasak kurių 70 proc. vaikų Lietuvos mokyklose patiria patyčias, – tai tik pora problemų, kurias spręsti siūloma pasitelkiant naują Aristotelio etika pagrįstą charakterio ugdymo strategiją. Apie ją „Omni.lt“ kalbėjosi su į Lietuvą atvykusiais specialistais iš JAV.
Šie specialistai – tai Karen Newman, Montclair Kimberley akademijos mokytoja, bei Williamas Wiansas, Merrimack koledžo filosofijos profesorius. Jungtinių Amerikos Valstijų ambasados Vilniuje remiamus kursus, kuriuos jau išklausė pusantro šimto Lietuvos mokytojų, koordinuoja Virginija Vaičekonienė, Kauno technologijos universiteto Panevėžio instituto Vadybos ir mokymo centro direktorė. Su jais ir kalbėjomės apie priežastis, skatinančias ieškoti būdų mokyklose įdiegti moralinį ugdymą.
– Kokios problemos šiuolaikinėje visuomenėje lėmė tai, kad reikalinga nauja charakterio ugdymo strategija mokyklose? Ar tos problemos, su kuriomis susiduriama Jungtinėse Valstijose, skiriasi nuo aptinkamų sovietų valdymo randais pažymėtoje Lietuvos visuomenėje?
Karen Newman: Mums dar sunku lyginti Lietuvą su Jungtinėmis Valstijomis, nes ką tik atvykome. Ir ten, ir čia labai svarbu, kad mokyklos taptų bendruomenėmis, kuriose tikslų siekiama kartu, kuriose kartu mokomasi. Tai nebūtinai nauja strategija, bet ji yra svarbi. Žengiant į XXI amžių, išlaikyti santykius, kuriuose žmonės vieni kitus vertina, būtina.
Williamas Wiansas: Mums įdomu sužinoti, kokie yra tie skirtumai ir panašumai. JAV daug dėmesio skiriama sėkmei, mėginimui praturtėti, jauni žmonės dažnai linkę nepaisyti taisyklių ir taip jie neveikia kitų, bendruomenės labui. Charakterio ugdymu siekiama pasipriešinti tokiam savanaudiškumui.
Mes turime daug etninių grupių, kultūrų, esame imigrantų tauta, todėl yra daug skirtingų žmonių, kurie turi gyventi ir dirbti kartu. Yra nemažai atvejų, kur mums tai nepavyksta. Charakterio ugdymas taip pat kuria bendrą supratimą apie tai, kas yra gerai ir kas blogai.
Virginija Vaičekonienė: Lietuvos mokytojams tokia mokykla, iš kurios atvyko Karen, yra kultūrinis pokytis (viena mokytoja sakė, kad Montclair Kimberley akademija yra rojus žemėje), nes mūsų šalyje nėra pusiausvyros tarp akademinio ir moralinio mokymo. Nors tarp mūsų mokyklų yra tokių, kuriose akademinis mokymas aukščiausio lygio, moksleiviai laimi tarptautines olimpiadas, trūksta moralinio ugdymo sistemos. Yra etikos pamokos, kurios pasirenkamos kaip alternatyva tikybos pamokoms. Turi įvykti paradigmų kaita, kad mūsų mokytojai suprastų, kas iš tikrųjų vyksta ugdant charakterį.
– Kas tas moralinis ar charakterio ugdymas? Kokie yra jo metodai?Kokio amžiaus moksleiviai to mokomi?
Karen: JAV buvo atlikti tyrimai, kurie parodė, kad moralinio mokymo integravimas į akademinį yra veiksmingesnis nei atskiros charakterio ugdymo pamokos, kurios dar būdingos daugeliui Amerikos mokyklų. Kita vertus, daug dėmesio skiriama įgytų įgūdžių pritaikymui praktikoje, tam, ką mes vadiname mokymusi tarnauti (service learning).
Tėvai taip pat atlieka svarbų vaidmenį ir mums Jungtinėse Valstijose tai yra problema. Tėvai yra ne moksleiviai, jų nėra mokykloje. Moksleiviai daug laiko praleidžia namie ir kyla klausimas, ar jie gauna dvi skirtingas žinias, ar tą pačią vieną apie tai, kas yra geras elgesys. Tad tėvų mokymas taip pat tampa svarbia strategija. Nors jie niekada neįgis tokio supratimo kaip nuo ketverių metų pradėti mokyti vaikai, svarbu, kad jie suprastų užtektinai ir sugebėtų sustiprinti tas vertybes, kurios ugdomos mokykloje.
Mūsų mokykloje, kuri šiuo atveju imama kaip modelis, pradedame dirbti su keturmečiais ir tęsiame iki jiems sukanka keturiolika. Svarbus ne tik akademinis mokymas, bet ir reflektavimas, kas aš esu ir kokie mano pasirinkimai. Įdomu sužinoti, kodėl tie vaikai, kurie nenusirašinėjo Lietuvoje pasklidus egzaminų užduotims, priėmė tokį sprendimą.
– Kaip suprantu, siekiate į mokymo praktiką įtraukti Aristotelio mintis, išdėstytas „Nikomacho etikoje“. Kokios idėjos šiuo atveju svarbiausios?
Williamas: Aristotelis kartu su Platonu, kitais graikais ir vėliau atėjusia krikščionybe pateikia vieną iš charakterio ugdymo pagrindų Vakarų kultūroje. Aristotelis atliko išsamią charakterio formavimosi analizę. Jis sakė, kad moralinė dorybė yra įprotis, išmoktas elgesys. Tai tas pats kaip išmokti groti pianinu. Pasak Aristotelio, turime išsiugdyti tinkamus įpročius, kad būtume dorybingi.
Tačiau graikai manė, kad įprotis nėra, kaip paprastai manoma, veiksmas, kuris neapmąstomas, kaip cigaretės prisidegimas. Aristotelis nori, kad įgytume įprotį mąstyti apie tai, ką darome. Tad tai yra proto, minčių įprotis. Kai susiduriame su kasdiene etine situacija, turime apie ją galvoti tam tikru būdu, kad teisingai pasirinktume ir tas pasirinkimas būtų siejamas su teisingu mūsų tikslų supratimu. Kaip ir sprendžiant geometrijos uždavinį, tam reikia išsiugdytos disciplinos. Tai intelektinė, refleksyvi disciplina. Tikslas yra žmonių laimė ir kad ją pasiektume, turime atidžiai mąstyti apie savo pasirinkimus.
– Aristotelis pabrėžia keletą konkrečių idėjų, pavyzdžiui, jo raštuose akivaizdi draugystės, vidurkio doktrinos reikšmė. Kaip mokoma šių konkrečių idėjų?
Williamas: Vaikas nori saldainių. Saldainiai nėra blogas dalykas. Tad reikia išmokyti, kad valgyti saldainius nėra nusižengimas tol, kol jų nesuvalgoma per daug. Yra gerų pasirinkimų amplitudė – galima suvalgyti du, tris, daugiau saldainių, priklausomai nuo situacijos. Gali būti daugiau nei vienas teisingas atsakymas. To vaikai gali būti išmokomi dar labai jauni.
Karen: Mums labai padeda pasakos. Pavyzdžiui, viena pasaka išmoko, kad svarbu tinkamai elgtis tiek viešumoje, tiek privačioje erdvėje. Tai, kad niekas tavęs nemato, nereiškia, jog gali daryti, ką nori. Kita pasaka, kurią gerai prisimenu, yra apie tuščią puodą: imperatorius vaikams išdalija sėklas ir šie turi atnešti išaugintus medelius, tačiau vieno vaiko sėkla nesudygsta, jis liūdi, nes nenori nuvilti imperatoriaus, bet vis tiek ateina su visais kitais paskirtą dieną ir šiems pristačius sužaliavusius augalus jis parodo tuščią puodą. Bet imperatorius pasako, kad jis yra labai teisingas berniukas, kadangi vienodos sėklos buvo duotos visiems, tačiau kiti, norėdami patenkinti imperatorių, jį apgavo. Tai vaikų pasaka, kuri padeda suprasti, ką reiškia tokios idėjos. Juk keturmečiai vaikai nebus mokomi, kad vidurkio doktrina sako tą ir aną.
Williamas: Vaikas išmoksta tai, ko pamoko pasaka, ir jam nereikia filosofinių Aristotelio ar Platono išvedžiojimų. Bet mes čia atvykome dirbti su mokytojais, kurie tas idėjas gali suprasti. Svarbu, kad mokytojai turėtų tinkamą žodyną, terminologiją ir pasitaikius progai tai įtrauktų į pamokas.
– Kaip Aristotelio mintimis pagrįstas charakterio ugdymas susijęs su demokratija ir demokratinėmis vertybėmis?
Williamas: Norint, kad demokratija veiktų, reikia mokėti atsisakyti kai kurių savo troškimų dėl taikaus sugyvenimo bendruomenėje. Gyvenant su kitais žmonėmis, reikia išmokti kontroliuoti savo norus. Be to, siekdamas patenkinti savo troškimus, turiu bendradarbiauti su kitais. Aristotelis pateikia pagrindus tokiam demokratiniam bendradarbiavimui.
– Amerikietiška svajonė ar amerikietiški idealai, bent kaip jie dažniausiai suprantami, siejami su individualia sėkme, tuo tarpu jūsų siūlomas charakterio ugdymas remiasi bendruomeninėmis vertybėmis. Ar čia nėra prieštaravimo?
Williamas: Taip, jie prieštarauja vienas kitam.
Karen: Nežinau, ar jie prieštarauja vienas kitam. Yra daugybė skirtingų būdų apibrėžti amerikietišką svajonę. Didelis dvaras, daug pinigų, jokios atsakomybės yra tik viena iš galimų sampratų. Kita galimybė yra galvoti apie žmonių laimę. Aristotelis būtent ir apibrėžia žmogaus laimę kaip siekiančią giliau nei paviršius. Sėkmė, be abejo, yra amerikietiškos svajonės dalis. Charakterio ugdymas neneigia, kad svarbu siekti tikslų, tačiau tai turi vykti ne kažkieno kito kaina. Antraip demokratija žlugtų.
Williamas: Aristotelis mano, kad negana gyventi iki galo patenkintą gyvenimą. Žmogui nereikia didelių turtų, žmogui reikia draugų. Žmogus neturi būti žymus, bet žmogui svarbu, kad jį gerbtų kiti bendruomenės nariai. Tai tikrai yra vadovavimo, vidurkio mokymas, net siekiant sėkmės. Tas, kuris siekia materialinės sėkmės kitų kaina, nebus toks laimingas kaip kitas, besilaikantis vidurio kelio. Manau, kad amerikiečiai pateikia daug pavyzdžių apie nelaimingus turtuolius – žmones, kurie yra tokie savanaudžiai, kad bet kuris į juos pažvelgęs pripažintų, jog tai negali būti teisingas gyvenimo kelias. Daug didžiųjų korporacijų vadovų, apkaltintų nederamu elgesiu, yra puikūs pralaimėjusiųjų pavyzdžiai. Jie pralošė, nes viskas, ko norėjo, tebuvo pinigai. Jie prarado gebėjimą matyti bendruomenę.
– Kaip suprantu, šis projektas yra pasaulietinis, t.y. pagrindinės mintys, kuriomis remiatės, atėjo iš Senovės Graikijos. Ar taip yra dėl to, kad Amerika yra daugiakultūrinė visuomenė, kurioje gyvena žmonės su skirtingomis religijoms, todėl krikščionybė nebegali būti moralinio ugdymo pagrindas?
Williamas: Amerikoje, be krikščionių, yra milijonai budistų, hinduistų, musulmonų, žydų ar netikinčiųjų, todėl valstybinėse mokyklose negalima sakyti: „Daryk taip, nes taip rašoma Biblijoje“. Tai neleistina ir nepriimtina. Reikia rasti būdą, kuris įgalintų sakyti: „Elkis taip, nes mes visi esame amerikiečiai, nes visi gyvename kartu, nes visi esame žmonės“. Tai, be abejo, yra krikščioniškos moralės šerdis, tačiau šios idėjos pristatomos pasaulietiniu, o ne religiniu pagrindu.
– Ar tokie charakterio ugdymo projektai pasitvirtino JAV? Ar galime tikėtis pokyčių Lietuvos mokyklose?
Karen: Mūsų mokykloje prieš keturiolika metų nebuvo charakterio ugdymo. Tad pirmiausia buvo svarbu sukurti bendrą žodyną. Aristotelis mums daug padėjo. Kai vartojome tuos pačius žodžius apibrėžti tiems patiems dalykams, koks elgesys yra blogas ir geras, pradėjome susikalbėti. Įgijome bendrą žodyną kaip pagrindą, bendrą filosofiją.
Williamas: Lietuvoje pradėsime nuo to, kad mokytojai turėtų rasti progų išmokyti moksleivius apmąstyti savo veiksmus. Tikimės, kad kaip nuo kalno riedantys akmenys šie mokytojai paskatins prisijungti ir kitus. Tai tik pradžia.
– Bet ar vaikai keičiasi? Lietuvoje neseniai buvo atliktas tyrimas, pasak kurio, apie 70 proc. vaikų yra užgauliojami mokyklose, patiria patyčias. Iš Amerikos pasiekia žinios, kad vienas ar kitas moksleivis iššaudė savo klasiokus ir galiausiai pats nusišovė. Ar charakterio ugdymas padeda realiai spręsti tokias problemas?
Karen: Reikia tikėtis, kad padės. JAV taip pat buvo atlikta daug tyrimų apie psichologinį smurtą ir priekabiavimą mokyklose. Moksleiviai turi patogiai jaustis nepatogiose situacijose, o tam jiems būtina turėti moralinio mokymo užnugarį. Jeigu jie supranta, kas yra drąsa ir kad reikia užstoti tą vaiką, iš kurio kiti tyčiojasi, nebus ir tyčiojimosi. Nes tyčiojimasis neįmanomas, jeigu nėra žiūrovų. Reikia, kad moksleiviai turėtų drąsos arba pasakyti mokytojai, kas vyksta, arba įsikišti patys ir pasakyti, kad taip daryti negerai. Tai sprendimas. Ar taip vyksta visur JAV? Ne. Bet ten, kur vykdomas moralinis ugdymas, jo rezultatai teigiami.
Virginija: Mokykloje, kurioje dirba Karen, du kartus per metus leidžiamas laikraštis „Moraliniai pokalbiai“. Ten aprašyta, kad vienas moksleivis, su grupe lankydamasis Arlingtono kapinėse Vašingtone ir pamatęs vaikus iš kitų mokyklų žaidžiančius bei juokaujančius kapinėse, pasipiktino, nes tai prieštaravo tam, ką jis laikė moraliu elgesiu tokioje vietoje. Kitas pavyzdys, kad per istorijos pamoką vaikams buvo rodomas filmas apie Japonijos kultūrą, kur visa šeima prausiasi, galbūt nuogi, tačiau nė vienas moksleivis iš to nesijuokė, nekikeno kaip dažniausiai nutinka. Tai rodė kultūrą ir gebėjimą teisingai elgtis toje situacijoje. Direktorius teigė neprisimenąs, kad jo mokykloje apskritai būtų tyčiojamasi iš kitų. Ar tai natūralu mūsų mokyklose? Ne, tikrai ne. Deja. Integruodami charakterio ugdymą, siekiame pakeisti elgesio kultūrą, kuri leistų keistis ir vaikams.
Karen: Mūsų moksleiviai sudrausmina vieni kitus, jeigu kažkas nedaro to, ką tuo metu reikia daryti – mokiniai patys neklaužadai pasako, kad jis elgiasi negerai. Tokiose mažose situacijose ir vystosi įpročiai, ugdoma atsakomybė.
Virginija: Jeigu kas nors nusirašinėtų per pamoką, ar moksleiviai jūsų mokykloje pasakytų apie tai mokytojai?
Karen: Jie pirmiausia pasakytų tam vaikui, kuris sukčiauja, tačiau, jeigu tai nepadėtų, tuomet pasakytų ir mokytojai. Tai reiškia, kad vaikai vienas kitą laiko atsakingais.
Virginija: Mūsų mokyklose tai reikštų išdavystę.
Williamas: Reikia pasakyti, kad daugelyje Amerikos mokyklų tai taip pat reikštų išdavystę. Mokykla, apie kurią kalbame, yra ypatinga. Turime pripažinti, kad Amerikoje yra daug švietimo sistemos problemų – per daug smurto, per daug sukčiavimo. Todėl daug dirbame su kitomis mokyklomis, siekdami integruoti moralinio ugdymo pamokas į bendrą švietimo planą. Mūsų dar laukia ilgas kelias.
– Sėkmės jums.
Kalbėjosi Ieva Jusionytė ([email protected])
