Lietuviai vis dar nesusidaro požiūrio į tarybinį (sovietinį) laikotarpį. Būtent požiūrio: apgalvoto, objektyvaus ir priimtino daugumai. Vieni tą laiką vadina tarybiniu, kiti sovietiniu (tai irgi svarbūs kalbiniai niuansai). Vieni norėtų pažymėti gegužės 9-ąją Maskvoje, kiti ne. Kažkas smerkia KGB rezervistus, kažkas linkęs viską užmiršti. Tai tik keli naujausi pavyzdžiai.
Požiūrių įvairovė suprantama. Mes - palyginti jauna tauta, jei vertinsime Vakarų Europos standartais. Iš bendro katalikiškų tautų katilo kaip nacija išsilukštenome XIX amžiaus pabaigoje, XX pradžioje. Iš karto po to sulaukėme istorinių smūgių, kataklizmų. Vos spėdavome po jų atsipeikėti. Kur ten rasi laiko susivokti, kai įvykis gena įvykį.
Todėl nesistebėkime, kad praėjus penkiolikai metų po nepriklausomybės atkūrimo dar aiškinamės ir ginčijamės. Penkiolika metų tautai - trumpas laikas. Didysis Aiškinimasis vyksta ir dar vyks. Jeigu žmonės aiškinasi, ginčijasi, teigia, vadinasi, jie dar neišsikalbėjo. Demokratija yra išsikalbėjimas (lygiai kaip žodis “parlamentas” kilęs iš žodžio “kalbėti”).
Vienas politikas, neseniai paklaustas, ką jis mano apie 1789 metų Didžiąją Prancūzijos revoliuciją, atsakė: “Dar anksti ją vertinti”. Jis gal ir perlenkė, bet susimąstyti verta. Tikrą tarybinio laikotarpio paveikslą su visais užkulisių veikėjais pamatysime dar ne greitai, o veikiausiai jį išvys jau ne mūsų karta. Mes gi dar kurį laiką pagyvensime iškreiptų veidrodžių karalystė.
Bet glumina ne tai. Glumina ir trikdo kitkas. Šuolis iš KGB rezervo į VSD vadovus - įrašo Guinnesso rekordų knygoje vertas fenomenas ir paradoksalus tęstinumas. Nesolidu kažkaip. Ir paaiškėja tai lyg tyčia Sausio 13-osios išvakarėse. Neabejotina, kad Arvydas Pocius yra profesionalas. Jis galėtų užimti kad ir šiek tiek žemesnes pareigas, nebūti VSD veidu. Tai būtų bene garbingiausia išeitis. Antraip VSD vadovas kaip viešas asmuo parodys ne tą europietišką pavyzdį, kurio dabar reikia.
Nors apie tai jau kalbėta, bet dar ir dar kartą verta pabrėžti (išsikalbėti): KGB rezervo istorijoje akis bado pliki kai kurių politikų interesai siekiant žūtbūt apginti savuosius. Net nesmagu kažkaip dėl kolegų. Bent jau galėtų subtilesnes frazes parinkti, nes tokie pasakymai kaip “užmerkime akis”, “nesigręžiokime į praeitį” nepuošia visų, dalyvaujančių politikoje. Visi lygūs, bet yra lygesnių? Yra paprasti politikai, kuriuos galima bausti, ir yra politikai-valstybininkai? (Žmogui, nukalusiam sąvoką “valstybininkas”, reikėtų duoti premiją už rafinuotą politinį gudrumą.) Negi negana, kad paprasti piliečiai ir taip jau prisiklausė apie politikų išskirtinumą?
Paradoksas: tie, kas dar prieš dešimt metų aršiausiai medžiojo KGB žmones, naujausio skandalo atveju kažin kodėl demonstruoja atjautą. Bet būtent jie išmokė mus klastingo klausimėlio “o kas galėtų paneigti?” Taigi kas galėtų paneigti? Duokdie, jeigu ši atjauta nuoširdi. Deja, ji pavėlavo lygiai penkiolika metų.
“Lietuvos žinios” (www.lzinios.lt)
"Omni laiko" redakcijos nuomonė nebūtinai sutampa su politikų pareikštomis mintimis.
