Pietų Korėjos sostinė Seulas pasitiko mus, parlamentarus iš Vidurio Europos šalių, vasariškai šiltu oru ir Korėjos fondo atstovių šypsenomis. Spalio pradžioje fondo kvietimu atvykome susipažinti su šia fenomenalia valstybe, per kelis dešimtmečius iš lūšnų krašto virtusia aukštųjų technologijų pirmeive, 11-a valstybe pasaulyje pagal bendrąjį vidaus produktą (BVP).
Tokie pasiekimai skatino smalsumą: kaip ir kodėl korėjiečiams pavyko taip sparčiai pakilti į tokias aukštumas, koks tas magiškasis sėkmės receptas? Netrukus jį sužinojome.
Bet prieš tai turėjome įveikti transporto grūstis ir didžiulio miesto nuotolius. Seule ir jo priemiesčiuose gyvena apie 20 milijonų žmonių, o tai beveik pusė visų šalies gyventojų. Transporto upės niekada nesustoja, net savaitgaliais, todėl susitaikėme su tuo, kad vykstant iš vieno taško į kitą reikės vidutiniškai pralaukti kokią valandą autobuse. Per tą laiką dairomės į šalis. Seulas moderniškas, stiklo ir plieno karalystė.
Štai ir pietų metas, šimtai tarnautojų vyrų, vilkinčių tamsiais kostiumais, šviesiais marškiniais ir ramių spalvų kaklaraiščiais plūsteli į gatves. Kai kuriems kolegoms iš Europos nepatinka toks uniformingumas, bet tokie vietiniai papročiai, kolektyvo jausmas. Pietums skirta tik valanda, tad jokių ilgesnių pasisėdėjimų, kaip kai kuriose Europos šalyse. Gyvena seuliečiai irgi daugiausia „kolektyviškai“ – didžiuliuose daugiabučiuose, kurių Seule ir visoje šalyje stūkso daugybė. Šalis vystėsi sparčiai, būsto paklausa augo, todėl ir dygo daugiaaukščiai; be to, gerą šalies plotą užima kalnai, tad vieta čia taupoma.
Vakarais daugelis seuliečių ir turistų „praktikuoja vartojimą“, kuris kaip didžiausia religija nuo pirmaujančių religijų pjedestalo jau išstūmė krikščionybę ir budizmą. Tik koks nors vienišas katalikų šventikas judrioje sankryžoje laiko religinį plakatą ir skaito Bibliją, norėdamas pritraukti pasiklydusias „aveles“. Parduotuvė lipa ant parduotuvės, restoranas ant restorano, vis taupant vietą, kurios čia taip trūksta. Žvilgtelėjau į mažytės parduotuvės ūkines patalpas – turėčiau persilenkti per pusę, kad jomis judėčiau ar juo labiau prekes neščiau. Bet nedidukei vikriai korėjietei tai ne problema.
Maloni staigmena: valkatų ar prasigėrusiųjų čia sunkiai beaptiksi. Korėjiečiai nepratę prašyti išmaldos. Čia vyrauja darbo kultas, o prašinėjimas laikomas didžiule gėda.
Išsvajotą gerovę Pietų Korėja jau pasiekė, bent jau Azijos standartais. Bendrasis vidaus produktas per capita čia siekia 13 000 dolerių. Dirbantis trisdešimtmetis korėjietis su aukštuoju išsilavinimu vidutiniškai gauna 30 000 dolerių per metus. (Kainos Pietų Korėjoje panašios į kainas Vakarų Europoje.) Toliau kas metai darbdaviai prideda jam po 1000 dolerių prie metinių pajamų. Tad kai jam 40 metų, korėjietis vidutiniškai gauna apie 40 000 dolerių per metus, kai 50 metų – 50 000 dolerių. Nedarbas šalyje nedidelis – apie 4 procentus.
Kita Pietų Korėjos svajonė – pirmauti aukštųjų technologijų srityje. Pasiekimai čia irgi svarūs. Pagal interneto skvarbą šalis išsiveržė į pasaulio lyderes, tarp lyderių ji ir pagal mobilioji ryšio išplitimą. Buvome pakviesti aplankyti aukštųjų technologijų bandomąjį saloną Seulo centre. Korėjos technologai jau projektuoja ateities buitį, kurioje kompiuteriai taps natūraliais ir būtinais žmogaus palydovais. Jie peržengs dabartines savo fizines ribas (monitoriaus ekraną) ir „apsigyvens“ buto ar namo sienose, reaguos į šeimininko balsą ir vykdys jo nurodymus (tarkime, užsakyti picą į namus). Kompiuteris užvaldys ir viešojo transporto stoteles, tiksliai informuodamas apie transporto judėjimą; parduotuvės klientui pakaks brūkštelti naujo tipo rankiniu kompiuteriniu laikrodžiu per skenerį ir atitinkama pinigų suma bus nurašyta nuo kliento banko sąskaitos. Kompiuteriai persikels net į šaligatvius – eidami jais praeiviai galės skaityti ant grindinio mirgančias elektronines reklamas.
„Ištekliai riboti, kūrybiškumas neribotas“ – toks užrašas kabo virš įėjimo į stambios plieno kompanijos „Posco“ teritoriją. 1968 metais kompanijos įkūrėjui Parkui Tae-joon pavyko įtikinti šalies vyriausybę, taip pat partnerius Japonijoje palaikyti jo idėją gaminti aukštos kokybės plieną. Mažai kas tada tikėjo, kad po kelių dešimtmečių „Posco“ išaugs į plieno gamybos milžinę, kurioje dirba 19 000 darbuotojų. Bet Parkas Tae-joon, dar taikliai pavadintas „plienine siela“, pasiekė savo tikslą. Šiandien „Posco“ 75 proc. savo produkcijos teikia vidaus rinkai, o 25 proc. eksportuoja. 2000 metais baigtas „Posco“ privatizavimas, dabar 60 proc. akcijų priklauso užsienio investuotojams.
Kitas Pietų Korėjos pasididžiavimas – „Hyundai“ automobiliai. Pagal pardavimų apimtis pasaulyje „Hyundai“ įsiveržė į garbingą šeštą vietą (kartu su „Kia“, su kuria „Hyundai“ sudaro vieną konglomeratą). „Hyundai“ korėjiečių kalba reiškia „modernus“. Kitaip nei „Posco“, „Hyundai“ nuo pat įkūrimo buvo privati įmonė. Greta 52 000 darbuotojų, iš kurių 80 proc. priklauso profesinėms sąjungoms, „Hyundai“ gamyklose dirba dar tūkstančiai robotų, tvarkingai ir be streikų surinkinėjančių automobilius (ir, aišku, profesinėms sąjungoms nepriklausančių...). Vien tik Ulsano gamykla pagamina 5600 automobilių per dieną, 1,6 milijono per metus. Kitais metais „Hyundai“ atidarys savo pirmąją gamyklą Europoje (šįkart pasisekė Slovakijai). Pigiausias naujas „Hyundai“ modelis kainuoja apie 8000 dolerių. Belieka pridurti, kad litras populiariausio benzino Pietų Korėjoje kainuoja apie 4 litus, o savo naftos šalis neturi, todėl visą ją importuoja.
Didžioji Pietų Korėjos svajonė – dviejų Korėjų vienybė. Šiuo metu Šiaurės Korėjoje siautėja paskutinis pasaulyje stalinistinis režimas, įkalinęs 20 milijonų šalies gyventojų į didžiausią pasaulyje kalėjimą po atviru dangumi. Šiaurės Korėja jau beveik turi pasigaminusi ir branduolinį ginklą, kuriuo gąsdina aplinkines šalis. Mįslingieji Šiaurės Korėjos lyderiai stalinistai rugsėjo mėnesį paskelbė, kad gali atsisakyti branduolinio ginklo, jeigu regiono valstybės, ypač JAV, atsisakys ekonominės izoliacijos politikos. Ar tikrai stalinistai ketina atsisakyti branduolinio ginklo? Gal jie tik pučia miglą, norėdami laimėti laiko savo ginklams patobulinti?
Pietų Korėjos politologai svarsto kelis elgesio su Šiaure variantus. Štai jie: dialogas; ignoravimas; chirurginio tikslumo kariniai smūgiai į svarbiausias karines vietas; rimbo ir meduolio politika (ekonominės sankcijos ir ekonominė pagalba); režimo pakeitimas prievarta; režimo savaiminis kolapsas. Pastarojo varianto atsargūs korėjiečiai bijo labiausiai, nes jis greičiausia baigtųsi chaosu. Pietų Korėja labiausiai nori taikaus sambūvio ir laukia korėjietiškojo Gorbačiovo.
Seulas jaučia grėsmę ne tik iš Šiaurės Korėjos, turinčios 1 milijoną kareivių, bet ir iš Kinijos. Kruopštieji korėjiečiai apskaičiavo, kad Kinija buvo užpuolusi jų šalį 900 kartų per 2000 metų. Todėl 30 000 JAV kareivių vis dar dislokuota Pietų Korėjoje, nors tai ir skatina antiamerikietiškas nuotaikas, ypač tarp jaunimo.
Kitas šių dienų rūpestis Pietų Korėjai – lėtėjantys ekonomikos augimo tempai. Nuo 1998 metų, kai šalį užklupo finansinė krizė, ekonomika iki galo neatsigavo. Iki krizės ji augo 7-8 proc. per metus, o po krizės augimas sulėtėjo iki 3-5 procentų; augimo kreivė toliau slenka žemyn. Sumažėjo vidaus paklausa, nors eksporto paklausa ir padidėjo. Investicijų apimtys neauga.Vyriausybė bandė padėti ūkiui, sumažino palūkanų normas ir mokesčius, bet nieko esmingai nepasikeitė. (Pajamų mokesčiai Pietų Korėjoje yra progresiniai, aukščiausia jų riba - 36 proc.) Matyt, šalis pasiekė tą aukštą ekonomikos pakopą, kurią kokybiškai pagerinti tampa sunku; esamomis sąlygomis padarytas beveik maksimumas.
Pietų Korėją geografiškai supa ir atsipalaiduoti neleidžia pasaulio ekonomikos lyderiai: Japonija, Kinija, netoli ir JAV. Greta kiti Azijos „tigrai“ ir Indijos kolosas. Prieš dvejus metus Kinija aplenkė JAV ir tapo pirmąją Pietų Korėjos prekybos partnere. Pietų Korėjos centrinis bankas prognozuoja, kad Kinijos ekonomika aplenks Japonijos 2020-aisiais ir JAV 2040 metais. Indija ekonomine galia jau lenkia Pietų Korėją ir gali pasivyti Japoniją 2030 metais.
Regis, tolima mums ši įdomi ir dinamiška valstybė rytiniame Azijos pakraštyje, bet lėktuvas iš Seulo į Amsterdamą parskraidino per 11 valandų – tad pavartei porą knygų, pažiūrėjai porą filmų ir jau atskridęs.
O atmintyje liko išskirtinai mandagūs, darbštūs, siekiantys tikslo ir svajonių korėjiečiai.
