Daug kas stebisi, kodėl tarytum ne pasaulinės svarbos įvykis - gegužės 9-osios minėjimas Maskvoje - kelia tokias diskusijas Lietuvoje. Priežastis yra ta pati, apie kurią jau teko rašyti: mūsų reakcija į Maskvos kvietimą verčia mus dar kartą suvokti, kas gi įvyko pasaulyje ir Lietuvoje antrojoje XX amžiaus pusėje. Visuomenei tai dar viena proga atlikti savivokos pratimą.
Jeigu apmąstydami tą laikotarpį staiga pasijusime labai įsižeidę ant klastingų Rytų ir prisitaikėliškų Vakarų, o pasaulį suvoksime kaip absoliutų blogį, tuomet niekur nevažiuosime, liksime savo kieme ir veltui lauksime pasaulio užuojautos (jau ne 1991 metai). Pralaimėsime psichologiškai. Egoistiškai tautiškai vertindami istoriją, koncentruosimės tik į savo problemas ir nematysime pasaulio pergalių.
Tiesa, atsiranda svarbi išlyga. Kol kas tik įkyriais gandais skverbiasi žinios, kad Maskvoje iškils naujas Stalino paminklas. Iki pasirodant šiai informacijai buvo galima drąsiai teigti: jeigu gegužės 9-ąją Lietuvos ir Estijos prezidentai neatvyks į Maskvą, jie, be kita ko, dar ir sustiprins konservatyviuosius Maskvos politikus (Latvijos prezidentė jau paskelbė važiuosianti). “Na matote, - ims šaukti Vladimiras Žirinovskis ir ne tik jis, - mes juk seniai perspėjome, kad lietuviai ir estai slaptai simpatizuoja Hitleriui…” Bet jeigu Rusijos valdžia iš tikrųjų prismaigstys aikštėse Josifo Stalino paminklų, ji suteiks mūsų prezidentams puikią dingstį atšaukti šią kelionę.
Iki šiol argumento “mums Putinas nepatinka” tikrai nepakako tam, kad nevažiuotume į Maskvą. Negalima iki tokio laipsnio personifikuoti užsienio politikos. Bet argumentas “mums nepatinka nauji paminklai Stalinui” gali nulemti galutinį sprendimą.
Žinoma, Rusija - paradoksų šalis; paslaptis, apvilkta paslaptimi ir įpakuota į paslaptį, kaip sakė Winstonas Churchillis. Niekas nekėlė ir dabar nekelia triukšmo dėl to, kad Rusijos miestuose ir miesteliuose dar daug kur puikuojasi Vladimiro Lenino paminklai. Leninas buvo Stalino mokytojas. Bet šie XX amžiaus antrojoje pusėje pastatyti paminklai vis dėlto labiau liudija senąją epochą nei pranašauja ateitį, o naujutėlaitės Stalino statulos jau perša visai kitokias mintis. Viliuosi, kad mes visi turime pakankamai žmoniškumo, kad užjaustume varge gyvenančius Rusijos karo veteranus, kurie kildavo į mūšius su Stalino vardu lūpose. Bet švelni Stalino reabilitacija tebus menka paguoda ir tiems patiems veteranams, o ką jau kalbėti apie jaunesnes Rusijos kartas.
Padėkokime gegužės 9-ajai dar ir už tai, kad ji aiškiau suskirsto besidominčius Lietuvos ir Rusijos santykiais į tris grupes. Pirmajai priklauso vis dar tautinio išsivadavimo judėjimo epochoje gyvenantys veikėjai, laidantys prakeiksmus į Rytus ir gąsdinimus į Vakarus. Tokios gynybinės retorikos pavyzdys buvo konservatorės Rasos Juknevičienės, šiaip jau modernios ir simpatingos parlamentarės, kalba per Sausio 13-osios minėjimą Seime. Sakytumei, nebūtų Rusijos, nebūtų ir tokių politikų. Deja, tenka pripažinti, kad ir nemažai politologų priklauso būtent šiai rusofobų grupei.
Antrajai grupei atstovauja niekaip savo verslo ir valstybės interesų neatskiriantys politikai, regintys Rytuose vien tik neregėto verslo galimybes ir vis norintys statyti lietuviškus tiltus tarp Europos Sąjungos ir Rusijos, nors Lietuva jau yra Europos Sąjunga. Jie vadina save “realistais”, bet realiai suvokia tik savo verslą, o ne politiką.
Trečioji, nors dar ir mažiausia asmenų grupė mąsto XXI amžiaus kategorijomis. Pavartojant Tomo Venclovos žodžius, jie nepervertina Rusijos grėsmės ir svorio šiandieniniame pasaulyje, kur nebe tankų ir raketų, o smegenų galia ir reiškia tikrąją pasaulinę galią. Todėl jie ir laisvi nuo XX amžiaus fobijų. Kartu jie smerkia Putino nedemokratines tendencijas, bet puikiai žino ir tai, kad Rusija nėra Vakarai. Dar nėra Vakarai.
“Lietuvos žinios”
"Omni laiko" redakcijos nuomonė nebūtinai sutampa su politikų pareikštomis mintimis.
