Į Lietuvos alternatyvios muzikos apdovanojimų ceremoniją „A.lt 2005“ ir tuo pačiu koncertą ėjom kaip arogantiški snobai. Kodėl? Na, mes žinojom, kad esam ne paskutiniai muzikos vartotojai Lietuvoje – į europinius koncertus ir festivalius važiuojam, plokšteles – bent po 1-2 vienetus per savaitę (kartais net originalus) – nusiperkam, net einam į „Gaidą“ ir „Jauną muziką“, ko trūksta – atsisiunčiam.
Vartojam visus stilius ir manom, kad rankas ant pulso laikom. Bet visa tai darom tik su užsieniečiais.
Lietuvišką muziką mes (tie snobai) girdim tik ten, kur ją duoda – televizijoje ir kartais per radiją. Ir labai buvom savim patenkinti, kad mums patiko „Gravel“. Štai todėl į trečiadienio (vasario 15) vakarą Lenkų kultūros namuose ėjom kaip arogantiški snobai. „Ką gi mums Bluvšteinas parodys? Kelias mėgėjiškas grupes?“, svarstėm artėdami prie nežinomo namo Naugarduko gatvėje.
Prasibrovę pro mus šiek tiek nustebinusią jaunimo minią, nemetėm skepticizmo. Kodėl renginys pavadintas alternatyvios muzikos renginiu? Turėjo koncertuoti 10 grupių – roko, panko, metalo, funko, elektronikos, hip-hopo, liaudies muzikos atlikėjai. Visi žanrai – absoliučiai tradiciniai. Prieš ką ši alternatyva?
Koncerto ir apdovanojimų pradžioje rengėjai publikai paaiškino, kad ši alternatyva yra kontekstiškai lietuviška – ji yra antiradijinė, antitelevizinė ir antileidybinė. „Na, na“, pagalvojom ir pasiruošėm klausytis. Pirmieji atlikėjai – grupė „Arbata“ mūsų įtarimus patvirtino. Neišraiškingos grebenščikoviško tipo klubinės dainos nesužavėjo ir patraukėm į holą. Ten buvo daug nemėgstančių „Arbatos“. Hole ir salėje būriavosi apie 1000 žmonių – pirko alų, sidrą, dešrainius, nežinomų grupių kasetes ir kompaktines plokšteles, skardinius ženkliukus su juokingais užrašais, ten kur galima – entuziastingai rūkė. Žanrų gerbėjai laikėsi saviškių – apsmuktakelniai dredininkai su įspūdingais gotais nesiglėbesčiavo. Bet ir nesimušė. Padariau antropologinį atradimą – nemačiau nei vieno žemaūgio goto ir nei vieno aukštesnio nei 1.70 m regio gerbėjo. Visi kalbėjo tik apie muziką.
Po „Arbatos“ buvo įteiktas pirmasis apdovanojimas. Renginio vedėjas Rytis Bulota, retkarčiais susikaudamas su ne vietoje lendančiais šaukiniais, jį sėkmingai įteikė. (Visa statistika – čia http://www.a-lt.org/index.html) ir pakvietė groti liaudininkus „Liberte“. Po pirmų taktų pradėjome naršyti kišenes, ieškodami rūbinės numerių. Mus sulaikė tik (vis dar arogantiškas) smalsumas – po liaudininkų buvo suplanuota grupė „IR“ (http://www.irband.tk), kurią šiek tiek žinojom.
Po „IR“ showcase (teisingas organizatorių sprendimas – leisti groti ne vieną, o kelias dainas. Naujokai kaip mes pamato beveik mini koncertą ir viską supranta) atmosfera salėje pasikeitė. „IR“ tinklapyje džiaugiamasi, kad juos „Pravda“ pavadino „pasunkėjusiais „Placebo“. Nežinia, kaip su „Placebo“, bet grupės energetika įspūdinga, vokalistas Germanas Skoris scenoje elgėsi puikiai ir mes vėl nustebome.
Kodėl jie save vadina alternatyvia roko grupe? Normalus kokybiškas rokas. Vilniaus klubai užkariauti, Lenkijos ir Vokietijos klubai juos įsileistų su malonumu. Kam tas kvailas marketinginis priedas „alternatyva“? Ir patys radome atsakymą – Lietuva yra keista šalis. Joje normalūs reiškiniai tampa alternatyva, o tokie siauroms rinkoms skirti produktai – muzika pensininkams, tautinių mažumų stiliaus muzika, muzika pedofilams, muzika vaikams bei kaimynų stiliaus muzika tampa oficialiu mainstreamu. Taip yra ne tik muzikoje – televizijoje nėra lietuviško humoro, serialų ir filmų, leidyboje – detektyvų ir trilerių, jūrinėje valstybėje – šviežios žuvies restoranų, šalto klimato šalyje – slidininkų. Bet turime tokias keistenybes kaip politikų (!) šou, nežinomų žmonių memuarus, vokiškų kukulių mutantus ir afroamerikiečių žaidimą su kamuoliu.
O salėje, kaip jau minėjau, atmosfera pasikeitė: ekrane rodė tai ką reikia, vedėjas ir N. Birulis siautėjo. Po „Bičių“ pasirodymo – nei vienos klaidingos natos ir jokių problemų su intonavimu – nusipirkome jų plokštelę. Gaila, kad „Bites“ jau gadina lietuviška, eurovizinė įtaka – specialistai žino, kad grupės vokalistas yra tas keistas saksofonistas iš „Saulės kliošo“. Kas gali sugalvoti priedainį „ėhei, hei hei, žydras sombrero“, jei ne „Eurovizijos“ dalyvis?
Nors nemėgstame metalo, po „Mandragoros“ norėjome vėl pirkti plokštelę, o kai pagrojo elektronininkai „FusedMarc“, gimė savo reportažo pavadinimas: „Nuo šiol atsiminkite - „FusedMarc“!“. Banalu, bet tos keliolika minučių mane sužavėjo – gyvoji elektronika ir Bjork lygio dainininkė – kas gali būti geriau? Kai pradėjau tyliai šūkalioti, jog juos reikia kur nors vežti, mane nuramino – „FusedMarc“ jau atstovaus Lietuvai kažkokiame svarbiame renginyje Dortmunde.
Tapęs šviežiu t.v. alternatyvinės muzikos (niekad nesutiksiu su šiuo apibrėžimu) entuziastu, nuovokos nepraradau. Po hiphoperių „Sferos“ dar kartą supratau, kad lietuvių kalba yra ypač nepalanki hip-hopui. Antroje vietoje pagal lingvistinį nepalankumą yra „metalas“, o trečios vietos nesugalvojau. Išklausęs pankų „Toro Bravo“ nutariau, kad pankas lietuviškai skamba labai gerai. Grupės vokalistas yra mažas vulkanas, o tokio gryno punkroko Lietuvoje niekada negirdėjau. Jei taip galima sakyti apie pankus – jie yra tikri virtuozai. Nedelsiant pakeičiau būsimo reportažo pavadinimą: „Nuo šiol atsiminkite - „FusedMarc“ ir „Toro Bravo“!“.
Pankai elgėsi pankiškai. Kai atėjo groti metalistai (ilgi, gerai išplauti plaukai) „Soul Brohers“, paaiškėjo, kad „Toro Bravo“ būgnininkas sugadino kėdę. Techninis darbuotojas ją mikliai sutaisė. Keistas tas „Soul Brohers“ vokalistas – jis puikiai pereina iš normalaus registro į falcetą, ir šioje sunkioje pozicijoje dainuoja dar geriau! Aš supratau, kad reportažo pavadinimas „Nuo šiol atsiminkite - „FusedMarc“, „Toro Bravo“ ir „Soul Brohers“!“ skamba keistai ir pradėjau galvoti kitą.
Koncertą baigė „Requiem“. Juos jau girdėjome anksčiau, ikialternatyviniame gyvenime, tad paskutinės dainos neišklausėme. Kai leidomės į rūbinę, kažkas beviltiškai sudejavo: „Ir kokį mėšlą mus verčia klausytis...“. Receptų, kaip pakeisti situaciją, neturėjome.
Išėję į gatvę pamatėme, kad tiesiai už mūsų automobilio stovi kelių policija. Į saviškę sėdome demonstratyviai patikimai, o viduje tyliai ir rūpestingai prisisegėme saugos diržus.
