Skambutis ir klausimas - tiesiai kakton:
- Tu už ką?
- Kuria prasme „už ką“? - nesusivokiu (šiek tiek apsimesdamas, nes puikiai žinau „už ką“ aš, bet reikia sužinoti klausimo priežastį).
- Oooo, koks tu „tūpas“ - nepyk, šiuo atveju tai citata...
- Na, aš už tai, kad būčiau turtingas ir laimingas.
- Supratau... Maivaisi... Tuomet paklausiu kitaip - tu nori būti turtingas už rusų pinigus?
- Ne.
- Už amerikonų?
- Ėėėė... Amerikonai - geriau. Bet dar labiau noriu pats užsidirbti, o labiausiai - laimėti loterijoje. Tiksliau, nuolat vis laimėti loterijoje.
- Vadinasi, esi centro dešinė, o pasąmonėje - šiek tiek socdemas. Klasikinės socialdemokratinės teorijos prasme.
- Hmm, taaaip, tu teisus, šiek tiek - aš noriu, kad menininkams algas mokėtų valstybė, o ne mecenatai.
- Kitas klausimas. Tavo televizorius kaip stovi? Kambario kampe?
- Ne visai. Matai, mano kambario kampe - balkono durys, tad televizorių pastačiau šalia balkono durų. Bet televizorinė sofa...
- Tu turi televizorinę sofą? Puiku, puiku... Tęsk, maldauju.
- ...televizorinė sofa pati stovi šiek tiek įstrižai nešančiosios sienos, taigi ir televizorius, formaliai stovintis prie pat sienos, dažniausiai būna šiek tiek pakreiptas. O ką?
- Artėju prie genialios įžvalgos. Beveik atradimo. Atlikęs daugybės gyvenimo būdo ir moteriškų žurnalų analizę - tų straipsnių, kur rašoma apie įvairių žmonių būstus, supratau, kad interjerai atskleidžia tikrąsias politines pažiūras. Štai tavo televizoriaus ir sofos padėtis rodo, kad tavo socdemiškumas yra gerokai stipresnis, nei tu pats manai.
- A jo, a jo - cha, cha - irgi citata.
- Sūrskiai?
- Jo. Kartais, kaip tam proletariatui, norisi - kaip imčiau savo vienintelį ginklą, kaip liuobčiau kam nors su juo į langus... O jau turi pirminius savo teorijos praktinius elementus?
- Žinoma. Pavyzdžiui: jei objektas gyvena blokiniame name, kambaryje stovi sena sekcija, joje televizorius, o prie kitos sienos - knygų lentyna su iki 1989 metų išleistomis knygomis, objektas - senas konservatorius. Jei objektas gyvena blokiniame name, kambaryje yra sekcija, knygų beveik nėra, o televizorius stovi kambario kampe, objektas - senas socdemas.
- Bet juk tai akivaizdu!
- Viskas, kas akivaizdu - genialu. Klausyk toliau. Gerokai sudėtingesnis analizės lygmuo - virtuvė. Nesvarbu kur - „chruščiovkėj“ ar Valakampiuose. Vienspalvės grindų plytelės rodo, kad objektas dešinys arba centro dešinė. Dekoruotos grindys - na, kai sukloja su visokiais apvadais, padaro inkliuzus ir kitokius ornamentus - rodo objekto polinkį į kairę. Kuo daugiau dekoro, tuo didesnė kairė. Medinės grindys virtuvėje - aiškus liberalcentrizmo bruožas.
- Mano virtuvėje grindys - pusė parketo, pusė vienspalvių plytelių.
- Aha! Matai! Tu toks ir esi. Minkštakūnis dešinysis, kurį bet kada pervilios sotesnis duonos kąsnis. Ar populistas.
- O kaip tavo teorija klasifikuoja jų interjerus?
- Populistų? Sudėtinga, labai sudėtinga situacija. Populistas juk kas toks? Jis ir yra svarbiausias rinkimų švytuoklės elementas. Bet vieną teoremą turiu, gaila, kad ne universalią. Ji galioja tik turtingiems populistams. Taigi jei objekto interjere vyrauja imitaciniai „antikvariniai“ baldai, bronza ir iš nuotraukų tapyti portretai - tas objektas yra populistas. Net jei tyrimo metu jis priklauso kuriai nors iš „senų“ partijų - nesvarbu, greitai perbėgs kitur.
- Mano giminaitis turi V. Karatajaus portretą, o yra absoliutus kairysis.
- Teisingai! Viskas atitinka. O tu klausyk įdėmiau - aš juk sakau - TAPYTĄ. IŠ. NUOTRAUKOS. Capsice?
- Ne „Capsice“, o „Capisce“. O jei objektai perka naujus baldus į naujus namus?.. Kaip tuomet?
- Viskas paprasta - kaip sakiau, populistai perka antikvariato imitacijas, dešinieji - tamsius baldus ir apykiečius fotelius bei sofas, centristai ir liberalai - beveidžius „Ikea“ stiliaus baldus, kairieji - vadinamuosius „patogius“ baldus: minkštasuoliai - minkšti, stalas - didelis ir aukštas.
- O liberaldemokratai?
- Kebliai paklausei... Logiškai svarstant, jie dar nespėjo pakeisti turėtų „liberalo“ tipo baldų, tad tikro liberaldemokrato būste yra daug šviesių lentynų su matiniais stiklais ir žemų staliukų. Ant sienų - lietuviška grafika.
- O valstiečiai
- Valstiečiai perka bet ką. Jų skiriamasis bruožas - „šoliuotė“. Jie mirs, bet lentelėmis kokį nors kampą būtinai apkals. Jei galėtų, medžiu iškaltų visą butą. Beje, lentelės - papildomas kairumo bruožas. Ir tai gana funkcionalus sprendimas - patogu ant sienų kabinti medžioklių trofėjus.
- O socialliberalai kaip elgiasi?
- Jų pirkiniai nėra kryptingai tikslūs, bet turi vieną prieskonį - visuomet bus koks nors kalvystės produktas. Ar židinio stovas, ar kaltos kėdės...
- O aš Lenkijoje nusižiūrėjau XIX amžiaus vidurio patalynės baltinių spintelę, o „Ebay“ aukcione sėkmingai konkuruoju dėl 1930 metų pintos kontorinės kėdės. Telpu į schemą?
- Taip, telpi! Tu esi apgailėtinas apolitiškas buržua su manieringumo, klaidingai vadinamo „stilingumu“, elementais. Neduok Dieve, jei tokių atsiras daugiau - kokybiškai politinei analizei ateis galas.
