Taip jau susiklostė, kad žmoniją galima be didelių derybų su savo sąžine dalinti į dvi nelygias dalis – tuos, kurie lipa į kalnus, ir tuos, kurie pirmųjų nesupranta. Likusi homo sapiens populiacija yra visai nereikšminga, arba, kaip sakoma profesionalų sferose – nemateriali. Tai arba tie žmonės, kurie nežino, kas yra kalnai, arba (grynai teorinė prielaida) į kalnus nelipa, bet kopiančiuosius supranta ir palaiko. Aš iš tų pirmųjų – tokia jau karma. Lipu į kalnus ir tiek.
Jeigu manęs kas nors paklaustų, kaip tų dviejų nelygių žmonių grupių tarpusavio santykius priartinti prie virtualaus idealo, tai... Niekam, matyt, neįdomu, todėl atsakysiu pats: reikėtų, kad antroji žmonijos dalis nustotų kamantinėjusi pirmąją, kodėl tie leidžiasi į kalnus. Tada pirmieji nesikamuotų bandydami išaiškinti nepaaiškinamus dalykus.
Lygiai taip pat beviltiškai jaučiuosi, kai manęs klausinėja: „Girdėjau, įkopei į Everestą? Na, kaip ten buvo?“ Kaip? Chm... Ką aš žinau. Aukštai? Šalta? Sunku? Kažkas panašaus. Kai mėgini paaiškinti žodžiais, kaip ten buvo, jautiesi lyg meluotum sau ir kitiems. Yra tokių emocijų, kurioms įvardyti kalbininkai dar nesugalvojo tinkamo žodžio. Kaip įgrūsti visa tai, ką mačiau, į žodinį formatą? Vartau savo žygio į Everestą dienoraštį, ir sąmonė vėl grąžina tai, kas slypi už pilkų kasdieniškų frazių.
Iš dienoraščio:
Kovo 31, šeštadienis. Rytą spardžiau Arnoldo kambario duris, kol išverčiau jį iš lovos. Reikia šiaušt į oro uostą, o jis stovi be kelnių vidury kambario ir trina akis. Derekas atvilko savo du maišus įrangos, iš jų, įtariu, vienam – kojinės ir kosmetika.
Arnoldas – mūsų ekspedicijos lyderis. Originali asmenybė, reikia pasakyti. Visų pirma dėl savo juoko – jei jam papasakoji anekdotą, tai po sekundės apie tai žinos visa bazinė stovykla. Taip krunkti, žvengti, kriokuoti pasispygaujant reikalingas ypatingas talentas. Bet vis dėlto, jei tai galima vadinti žmogišku juoku, tai jis užkrečiantis.
Arnoldas – olandas, o Olandija – šalis, gerokai plokštesnė net už Lietuvą. Bet vis dėlto Arnoldas visa galva pasinėrė į alpinizmą ir iki šiol visai nenori išnert. Jis net vedė Nepalo šerpę – Mają. Jis pats sako: „Pamačiau ją ekspedicijoje į Czio-Oju ir pamaniau – tai vienintelė moteris, kuri galėtų su manimi kopti į aštuoniatūkstantininkus! Ir pasipiršau...“ Taip jiedu ir malasi kartu po ekspedicijas – Arnoldas užsiima kopimo reikalais, Maja gainioja virtuvės komandą ir tvarko ūkį.
Ekspedicija prasideda nuo Katmandu. Kas dažnai kopia į Himalajų viršūnes, tam Katmandu – antrieji namai. Tokie keisti namai. Išvažiuodamas į ekspediciją raukai nosį – čia purvina, gatvėse dvokas, lenda įkyrūs rikšos ir pan. Grįžtant iš kalnų Katmandu – pirmasis civilizacijos centras, kur tavęs laukia kepsnys, tekila, dušas, meno vertybės ir technikos progresas.
Iki šiaurinės bazinės Everesto stovyklos įmanoma nusigauti dviem būdais. Galima važiuoti mašina iš Katmandu ir kirsti Nepalo ir Tibeto sieną ties Žangmu – per tas kelias dienas šiek tiek aklimatizuositės, nes Katmandu tik 1.000 metrų aukščiau nei vandenynas, o Tibeto plynaukštę, kuri jau yra aukščiau kaip 4.000 m, pasieksite pamažu ir organizmui nebus didelė staigmena. Kitas variantas – skristi per Lhasą. Čia jau geriau patekti, kai spėji aklimatizuotis. Lhasos geresniuose viešbučiuose jau kambariuose stovi deguonies aparatai – iš administratorės nusiperki žetonų ir jais maitini tokį. O aparatas savo ruožtu maitina deguonimi nukeipusį organizmą.
Mano bendrakelionis Derekas pasirinko antrąjį variantą. Aš neatsisakiau – kada dar galėsiu pažiūrėti į šventąjį miestą Lhasą? O Lhasa ėmė ir nuvylė… Kinai į Tibetą investuoja baisius pinigus, pastatė oro uostą, nutiesė geležinkelį, aplipdė miestą verslo ir prekybos centrais, Potalos rūmus – buvusią Dalai Lamos rezidenciją – perdažė ir išklojo linoleumu. Ir štai – jie pasiekė tai, ko nesugebėjo pasiekti griaudami vienuolynus ir spardydami vienuolius. Tibeto kultūra ištirpo kinų investicijose.
Iš dienoraščio
Balandžio 5, ketvirtadienis. Šigaro viešbutukas. Vakare kambary +13 laipsnių, rytą +10. Derekas visą naktį šalo po dviem antklodėm.
Tibetiečių namuose šildymo sistemų nėra iš principo. Ir daug ko ten nėra. O kas yra – daugiausia visiškai nemalonūs dalykai. Pavyzdžiui – dulkės, vėjas, sausas oras, aukštis. Išvis žiūrint į tą kraštą smegenyse kaista viena mintis – kaip jie čia gyvena? Gyvenimas Tibete atrodo visai neįmanomas, bet jie kažkaip įsigudrina. Įsigudrina netgi kartais būti laimingi.
Važiuodamas iš Lhasos iki bazinės stovyklos spoksojau į Tibeto plynaukštės dykynes, kuriose reguliariai pasirodydavo gyvuliukų bandų – vaidina, kad ganosi. Nieko neapgausit, aš ne idiotas ir matau, kad ėsti tose plynėse nėra ką. Gal jie akmenimis minta? Arba dulkes laižo? Hmm. Per visą kelionę atsakymo į šią mįslę taip ir neradau...
Vietiniai gyventojai praustis nemėgsta. Nemadingas dalykas šiose platumose. Ir aš juos beveik palaikau. Viena vertus – nelabai yra kuo praustis. Kita vertus – pavojinga. Kartą nesėkmingai nusiprausęs gali gauti nuo bronchito iki... Iki gerokai didesnių nemalonumų. Kartą Tibete pabuvęs imi suprasti, kad visai logiška rankas vadinti „švariąja“ (dešinę) ir „nešvariąja“ (kairę, matyt) – viena valgyti, kita – pasturgalį šluostyti.
Kiek akys aprėpia – akmenys, vėjas, dulkės, šaltis. Ir pradedi suprasti, kodėl mažyčiame tibetiečių–anglų kalbos žodynėlyje autorius parašė: „Tibetiečių kalboje nėra tiesioginio žodžio „labas“ atitikmens. Artimiausia frazė – „kur eini?“ Čia nėra vietos galantiškumui ir etiketui. Čia reikia tiesiog stengtis išgyventi.
Iš dienoraščio
Balandžio 7, šeštadienis. Šiandien iškeliavom žemyn į apgriuvusį vienuolyną atilikti „pudža“ – ekspedicijos palaiminimo ceremonijos. Po visų ritualų vienuolis (jis ten vienas sau gyvena) parodė požemius, kurie neaiškiu tikslu buvo išknebinėti uolų sąvartose.
Į „pudžą“ paprastai eina visi. Nors tai ir budistų apeigos, bet kalnuose visiems darosi nesvarbu, į kokią bažnyčią vaikščiota namie. Visi tampa ne tiek religingi, kiek prietaringi. Ir pašventintus ryžius kišenėje nešiojasi, ir palaimintą raištelį ant kaklo, ir stupa iš dešinės pusės apeina kaip priklauso, ir maldų vėliavas virš palapinės išsikabina. Filosofija paprasta – gal Dievo ir nėra, bet ką gali žinot... Pasitikėjimas savimi, kuris atrodė nekirmijantis penkiais tūkstančiais metrų žemiau, pradedant nuo bazinės stovyklos, išgaruoja kaip acetonas. Idiotišką frazę „žmogus – gamtos valdovas“ sugalvojo tikrai ne alpinistai.
Aš pats nelabai žinau, kaip vertinti visą tą reikalą. Viena vertus, kai kartą vienuolis man pasakė: „Še tau pašventintų ryžių, jei slinks lavina, mesk tuos ryžius į lavinos pusę, ir viskas bus gerai“, labai norėjosi nepagarbiai prunkštelti. Jei lavinos akivaizdoje pradėčiau raustis kuprinėj ieškodamas tų ryžių, tai juos surasčiau gal tik pomirtiniam gyvenime. Antra vertus, pasikalbėjau kartą su Arnoldu – jis tuos dalykus išmano, jo žmonos giminėje yra keletas lamų. Sako – nepatikėsi, bet lamos dažnai išpranašauja taip, kad paskui negali atsitokėti, kai viskas išsipildo. Iki smulkmenų.
Kai tavo mašinoje oro pagalvės ir ABS, kišenėje – draudimo polisas, už kampo – policijos postas, tai gali prigalvoti aibę racionalių paaiškinimų visko, kas vyksta aplink. Deja, Himalajuose esi tik tu, tavo baimė, lavina ir virvė. Ir tada tampa aišku – yra dalykų, kurių neverta bandyti suprasti. Jie tiesiog yra.
Iš dienoraščio
Balandžio 13, penktadienis. Iškeliavom i C1 (C1 – Camp one (angl.) – pirmoji stovykla). Iki viršaus sugaišau 3:20. Su šerpais pastatėm keturias palapines. Tapau pirmuoju „indži“ šiais metais, kuris užsikorė ant Šiaurinio balno. Visi giria, rodo pirštais ir sako, kad vyras.
„Indži“ šerpai vadina baltuosius žmones. Kažkokiu būdu į tą kategoriją patenka ir kinai, ir japonai, ir korėjiečiai.
Kaip viskas reliatyvu! Tada man atrodė, kad pasiekti Šiaurinį balną (7.100 m) – didis dalykas. Kasmet turizmu užsikrėtusi žmonijos dalis masiškai migruoja į Tibetą turėdama vieną tikslą – užsikarti ant Šiaurinio balno. Mūsų ekspedicijos pabaigoje įkopti į C1, kurią tada pastatėm ant Šiaurinio balno su keturiais šerpais, tapo banaliu pasivaikščiojimu. Ir vis dėlto, ir vis dėlto... Eversto ekspedicijoje – tai pirmasis etapas, kai prasideda vyriškas alpinizmas. Užsidedi apraišas, prisisegi prie batų „kates“, į rankas paimi ledkirtį. Pirmasis etapas, kai krioki nuo deguonies trūkumo, nes organizmas negali suvokt, kaip jis turėtų dirbt, jei jo padoriai nepašeri oru. Pirmasis etapas, kurio pabaigoje ima kirbėti nedrąsi mintis: „O gal vis dėlto įmanoma įkopti į šitą griozdą“, ir pats išsigąsti savo įžūlumo.
Kelias į C1 toks: iš pradžių pėdini per visą ABC (ABC – Advanced Base Camp (angl.) – aukštesnioji bazinė stovykla. Tarp bazinės stovyklos (BC) ir ABC – 18 kilometrų horizontalaus ir 1.200 metrų vertikalaus skirtumo.) iki vadinamojo kačių taško – tai vieta, kur nori nenori tenka ropštis ant ledyno ir todėl būtina prisisegti „kates“ prie batų. Paskui dar gerus pusantro kilometro slinkti ledynu iki „virvių taško“. Čia ledyno statumas iš kokių 10° staiga tampa 40°–70°. Todėl ekspedicijos pradžioje čia pakabinamos ir pritvirtinamos virvės, kad būtų patogiau ropštis į viršų, kad kristi tektų nelabai toli – vietoj kelių šimtų metrų ristumeis tik iki apatinio virvės fiksavimo taško – iki 40 metrų. Kitas taškas – „kopėčios“. Kažkada šitoje vietoje buvo didelis plyšys ledyne ir jo įveikti be permestų aliumininių kopėčių buvo praktiškai neįmanoma. Tas kopėčias 1960-aisiais metais permetė kinų ekspedicija, paskui vietoj senų, nugarmėjusių į gelmes, atsirado naujesnės, šiemet plyšys tapo nedidukas, gal pusantro metro, bet kopėčių vis tiek reikėtų didesnio komforto sumetimais.
Po jų – paskutiniai 10 metrų iki stovyklos, bet jie patys stačiausi ir labiausiai sekinantys. Kai prie šitos sienos tuzinas alpinistų bando atsikvėpuoti po eilinio žingsnio, rodos, tarsi būrys gėjų vienu metu pasiekė orgazmą.
Iš dienoraščio
Balandžio 16, pirmadienis. Bandau paišyti tolesnių veiksmų planą. Derekas skalbiasi, Metas susiorganizavo dušą. Mano vakarykščiai skalbiniai dar neatitirpo.
Labiausiai ekspedicijoje trūksta minimalaus komforto. Dėl to komforto kai kurie leidžiasi į tokias nepateisinamas avantiūras kaip dušas. Dušas bazinėje stovykloje – tokia keturių vėjų blaškoma būdelė iš mėlyno polietileno, kurioje kabo plastmasinis maišas su keturiais litrais ant viryklės pašildyto vandens. Maišo apačioje įtaisyta nedidukė žarna. Tiems avantiūristams, kurie nusprendė nusimazgoti nuodėmingą kūną, tenka nuogiems tūptis budelėje ir iš žarnos laistyti save. Tie protingi ir atsargūs, kurie nesileidžia gundomi nežemiško malonumo apsilieti šiltu vandenuku ir su muilu nusigremžti viršutinius purvo sluoksnius, ima dvokti taip, kad atsibunda naktį ir galvoja – matyt, jakas į mano miegmaiši pritvojo.
Tiesą sakant, nė vienas iš mūsų ekspedicijos pagundoms taip ir neatsispyrė. Reguliariai kas 2–3 savaites prausdavosi, slėpdami akis nuo priekaištingų žvilgsnių…
Kitas, ne mažiau nemalonus faktas – būtinybė rasti būdą užmušinėti laiką, nors, anot Lewiso Carrollo, „laikas labai nemėgsta, kai jį užmušinėja.“ Nepatikėsit, kokį ažiotažą ir emocijų audrą gali sukelti varžybos, kas numuš akmeniu „Coca-cola“ skardinę! Kevinas įtempė atmintį ir pagamino kiniškus šachmatus – įvyko čempionatas. Įsigudrinom net golfo turnyrą surengti. Sirgaliai, turnyro lentelė, isterika, šampanas (pagamintas iš „Coca-colos“) – viskas buvo.
Užmušinėt laiką baisiai nemalonu. Bet esi priverstas. Leidęsis į aklimatizacinį žygį, turi bent porą dienų pailsėti ir kaupti jėgas, jei to nedarysi – greit susibaigsi ir kopimas užsirauks net kaip reikiant neprasidėjęs. Ir tas kelias dienas, skirtas jėgoms atkurti, turi kažkaip prastumti. Kaip tai padaryti, kai kiekvieną dieną pakirdęs matai Everestą priešais save? Kai kiekvieną naktį jis šviečia baltu ledu tamsoje ir neleidžia apie nieką kitą galvoti? Kai kiekvieną veiksmą, pojūtį, mintį ir daiktą vertini vienu masteliu – padės ar sutrukdys tai man kopti?
Iš dienoraščio
Balandžio 22, sekmadienis. Pirma stovykla. Visą naktį snigo. Išlindau į atvirą kosmosą tik apie 9.00.
Kas sunkiausia aukštybinėse ekspedicijose? Ko gero, nuolat save versti ką nors daryti. Nuolatinė prievarta sau nepaprastai įkyri. Kuo aukščiau, tuo valios reikia daugiau. Ypač sunku rytais. Temperatūra miegmaišyje nors ir nelabai aukšta, bet, palyginti su palapinės speigeliu – atmuša bet kokį norą išlįst. Paskui reikia išsivirti valgyti, patirpdyti vandens, kad būtų ką gerti, apsirengti, užvynioti apraišas, susikrauti kuprinę, apsiauti batus... Kiekvienas judesys – tai kova, kai kauniesi su visiška apatija.
Sėdžiu pirmojoje stovykloje. Pirma fazė įveikta – išlindau iš miegmaišio ir apsivilkau pūkuotę. Dabar reikia susikaupti ir prisiversti ištirpdyti sniego pasistiprinti. Bukai spoksau į puodą, puodas žiūri į mane. Praeina 15 minučių. Žvilgsnių dvikova tęsiasi. Aš, aišku, neištveriu pirmas – atsidusęs griebiu puodą ir grybšteliu sniego tiesiai už palapinės skliauto. Visą naktį snigo, todėl čia pat sniegas visai geras, dar nesutryptas. Vėl apmąstymai, žvilgsnių dvikova, abejonės. Pagaliau užkaičiu primusą, ir sniegas ima šnypšdamas keisti savo būseną iš kietos į skystą.
Už palapinės girdžiu siautėjantį vėją. Gretimoje palapinėje – Zhambu Sherpa, žinau, kad jis ten geria šerpišką arbatą – tirštą saldžią pienišką masę, praskiestą juodąja arbata. Jis visuomet ją geria. Rėkiu jam: „Ką darom?“ „Vėjas didelis, pūga didelis, mano eina ABC!“ – šaukia jis atgal. Na, ir velnias su tavim, aš pabandysiu pasiekt C2. „Didelis pūga“ – ne paskutinis argumentas, iki pietų pūga gali ir nurimti, o iki C2 beveik visur iškabintos virvės, nebaisu.
Vėl dvikova – šį kartą su batais. Sėdžiu ir mąstau, kaip čia padaryti, kad batai atsirastų ant kojų. Jėgų juos apsiauti nėra. Reikia rasti kokį nors kitą būdą. 15 minučių galvojimo rezultato nedavė. Teko banaliai juos apsiauti.
Pirmi 400 metrų viršun įrodė, kad Zhambu buvo teisus. Vėjas pučia toks, kad kvėpuoti dar sunkiau – užgniaužia kvapą. Pro šalį pralekia suplėšyta palapinė. Ne, tiek to, gal aš irgi geriau eisiu namo. Namo?
Iš dienoraščio
Balandžio 27, penktadienis. Šiandien sveikatos atžvilgiu pati nelaimingiausia diena.
Įsipjauti pirštą bazinėj stovykloj – didelė nesėkmė. Žaizdos čia negyja, dėl antisanitarinių sąlygų prasideda užkrėtimas ir visos susijusios pasekmės. Bet pirštas palyginti niekai.
Paauglystėje sugurinta gatvėje nosis iki šiol neleidžia normaliai ja kvėpuoti, todėl, kai reikia didesnio oro srauto, naudojuosi burna. Su tokiu originaliu oru kaip Himalajuose gerklę sudroži lyg su švitriniu popieriumi neįtikėtinai greitai. Mano atvejis klasikinis. Iki ekspedicijos pabaigos spjaudžiau krauju. Klausiu Vasios, ką šis likimo ženklas reiškia. „Plaučiai? Ne? Tik gerklė? Tada normalu.“
Kartą spazmas kosėjant buvo toks, kad lūžo šonkaulis – nesuprantu, ar mano raumenys stiprūs, ar šonkauliai silpni. Vėl lekiu pas Vasią kaip aukštumų medicinos ekspertą. „Šonkaulis lūžo? Tai normalu.“ Bijau, kad jis kitą kartą nepasakytų: „Šalta? Sunku kvėpuoti? Miršti. Tai normalu.“ Nieko, pakentėsim. Svarbiausia miegant nesivartyti, nes skausmas pažadina ir paskui neužmigsi taip paprastai.
Pamenu, kadaise su Serioga Samoilovu kopėm į Marmurinę sieną Tian Šanyje. Su mumis ėjo vokietis – Seriogos klientas. Tais laikais jis parūpino baisų deficitą mūsų ekspedicijai – sauso maisto koncentratus. Genialus daiktas – užlieji vieną pakelį verdančiu vandeniu, išeina kiaušinienė. Užpili kitą – viščiukas su ryžiais. Vieną vakarą šturminėj stovykloj (6.146 m) Serioga varto paketus ir svarsto, kuo pasimėgauti per vakarienę. Nusprendėm paragauti pupų su aitriųjų paprikų padažu. Pasigaminom. Pavalgėm. Po pusvalandžio Serioga išlindo į kosmosą tualeto reikalais. Visa stovykla girdėjo Sergiejų riamojant nuo deginančio skausmo – tokiame aukštyje maistas prastai virškinamas, aitriosios paprikos, taip sakant, pereina beveik sveikutėlės visą virškinamąjį traktą... Ką tai reiškia praktiškai, supratau tik šiandien – vakar tarpinėj stovykloj mus virėjas Pemba Sherpa primaitino ypač pripipirinta sriubyte. Grįšiu – galvą nusuksiu.
Iš dienoraščio
Gegužės 1, antradienis. Antra stovykla. Visą naktį kamavo galvos skausmas – kažkur virš kairiojo antakio. Vadinasi – dehidracija. Naktį vėjas buvo toks, kad maniau, jog nuneš su visa palapine į Nepalą.
Vargais negalais užsikoriau iki antrosios stovyklos. Kelias iš C1 i C2 – ilgiausias ir nuobodžiausias per visą maršrutą. Ir gal sunkiausias. Todėl, kad įgimtas godumas neleidžia švaistyti brangaus deguonies, o be deguonies 7.900 metrų aukštyje net mėlynas dangus ne taip baisiai širdį džiugina.
Kartis į antrąją stovyklą buvo dvi priežastys: 1) norėjau kaip reikiant aklimatizuotis 2) mano draugai iš Kazachstano CSKA dviese be deguonies išėjo atlikti žygdarbio – jie šį sezoną pirmieji. Žinau, ką tai reiškia, ir man truputį neramu. Geriau pasėdėsiu dienelę antrojoje stovykloje, palauksiu. Maža kas...
Jei manot, kad anekdotas apie ežiuką, kuris užmiršo kvėpuot ir užduso – juokingas, galiu jums pareikšti, kad visai ne. 8.000 metrų aukštyje organizmas nelabai supranta, kaip jam ten kvėpuot ir kiek vandens reikia išgert. Ir neskuba jums apie tai priminti. Todėl, jei pats nepasistengsi prisiminti, dehidracija gali prasidėti gerokai anksčiau, nei užsimanysite gerti.
Rytą pakirdau skaudančia galva. Visi požymiai rodė, kad atsigert pamiršau, instinktai irgi tą momentą pražiopsojo. Vargais negalais prisilydžiau sniego. Pagalvojęs, kas naudingiau, į puodą suverčiau proteino kokteilį – Dereko reklamuotą paskutinį mokslo laimėjimą. Progresas progresu, bet maišalo skonis buvo bjaurokas. Prisiverčiau jį išgerti, galvodamas apie baltymų naudą. Po trijų sekundžių kokteilis vėl buvo dubenėlyje, tik jau kartu su vakarykščiais makaronais. Teko pagražinti sniegą už palapinės ir išsivirti arbatos. Pskui prilydžiau atsarginio vandens Vasiai su Maksu ir ėmiau laukti. 10 valandų – jų nėra. 11 – nėra. 12 – nėra. Ryšio irgi nėra – jie neturi racijos, tik palydovinį telefoną, aš neturiu nei to, nei to. Susimąsčiau… Jeigu jie kokiu nors būdu prašoko mano palapinę ir nusileido žemyn – man nėra ką čia veikti. Jeigu jiems kas nors atsitiko, reikia eiti jų ieškot, bet neturiu deguonies ir ryšio – neaišku, kur galėčiau juos rasti. Jei liksiu laukti, galų gale irgi susibaigsiu. Reikia leistis. Sunkia širdim pasiekiau ABC vis gręžiodamasis atgal – ar nepamatysiu dviejų taškų ant šlaito? Ne…
Apačioje niekas nieko nežinojo. Jokių žinių. Ėmiau ruoštis kitą dieną atgal – aišku, kad ištiko bėda. Nežinau, iki kiek užsikarsiu po nakties 7.900 metrų aukštyje, bet apačioj tupėt irgi negaliu.
Kitą rytą Filas pasakė – tavo draugai jau seniai bazinėj stovykloj. Stvėriau kuprą ir nukūriau žemyn. BC pasiekiau per rekordinį laiką – apie 4 valandas. Aleksas Abramovas, kurio stovykla buvo visų rusiškai kalbančių alpinistų klubas, pasakė, kad Filas mane dezinformavo, Vasia su Maksu turėjo sunkumų, kad Vasia apšalo kojas, bet dabar jie abu ABC ir viskas daugmaž gerai – rytoj vakare turėtų nusileisti į bazinę stovyklą.
Sutikau juos netoli ledyninės morenos, kur takas į ABC daro posūkį ir matosi gana toli. Maksas svirduliavo, Vasia vos vilko skaudančias kojas. Abu buvo pajuodę ir kažkokie netikri. Su Maksu tyliai apsikabinom. „Aš daugiau taip nebenoriu…“ – sukūkčiojo Maksas. „Daugiau taip nebedaryk…“ – sukūkčiojau aš.
Kartais verkti ne gėda.
Iš dienoraščio
Gegužės 9, trečiadienis. Priešstartinis drebuliukas. Naktį praktiškai nemiegojau – nervinė įtampa ir kankino neramios kojos. Ginu nuo savęs mintis, „kas po to“. Reikia koncentruotis į kopimą.
Su manimi į viršų ruošiasi Mike'as – kinų kilmės amerikietis, naikintuvo pilotų instruktorius. Šypsenos čempionas. Niekuomet nemačiau Mike'o surūgusio. Ką ten! Šypsena lyg priklijuota, beje, visai nuoširdi. Kad aš galėčiau taip...
Mike'as – gana lėtas vaikštovas, todėl į C1 išsirengia iš pat ryto. Aš galiu sau leisti išeiti po pietų – spėsiu pasiekti. Neskubėdamas kraunuosi kuprinę. Tai pirmas bandymas kopti į viršūnę, jei pasiseks – ir kraštutinis. Prietarai neleidžia sakyti „paskutinis“. O tai dar, ko gero, ir bus paskutinis... Ištraukiu iš palapinės savo senučius „La Sportiva“ batus. Šaltas prakaitas išmuša mane nuo pakaušio iki kulnų – dešiniojo bato padas atvipęs kaip kepurės snapelis. Kaip aš to nepastebėjau po ano kopimo??? Ką daryti???
Mintys kaip sprinteriai zuja galvoje. Kas dar turi 12,5 dydžio batus? Ko gero, niekas – genetika mane apdovanojo tokiomis slidėmis, kad panašias surasti stovykloje sunku. Kita vertus – kas duos savo batus, pats dar neįkopęs į viršūnę? Mes su Mike'u – žvalgai, pirmoji grupė iš visos ekspedicijos... Staiga žaibas apšviečia mano sąmonę – Derekas, mano kompanionas, paliko ekspediciją, bet jo maišas su įranga vis dar čia. Drebančiomis rankomis stveriu ledkirtį ir numušu spynelę nuo jo maišo. Traukiu lauk naujitelaičius raudonus „Millet“ batus. 12,5!!! Laimė! Atleisk, Derekai. Aš tau naują spynelę nupirksiu.
Tiesą sakant, pirmas mūsų bandymas nepavyko – pūga nuginė mus atgal. Ką gi, blogai. Gerai tai, kad nuvijo nuo C1, jei būtume atsitraukę nuo C3, tai galas žino, ar būtų likę jėgų dar vienam bandymui.
Iš dienoraščio:
15 gegužes, antradienis. Miegot neteko – per tas kelias valandas gali tik psichiškai atsipalaiduoti. Gerai, kad Stefanas turi grotuvą – klausėmės kažkokių gotiškų grupių ir „Ramstein“.
Į trečią stovyklą paprastai patenki gerokai po pietų – vis tiek išeit į viršūnę linkėtina tą patį vakarą, apie vidurnaktį. Miegoti be deguonies trečioj stovykloj – kvailystė. Miegoti su deguonimi – prabanga. Todėl reikia taip viską apskaičiuot, kad spėtum pailsėti, bet neužtruktum per daug ilgai. Mes įvirtom į palapinę C3 stovykloj (8.200 m) apie ketvirtą valandą. Mes – tai aš ir trys linksmi belgai. Tiksliau pasakius, du iš jų linksmi, vienas nebelabai. Girdėjau, kaip gretimoj palapinėj tris kartus bandė pavakarieniauti – visus nesėkmingai.
Aišku, valgyti trečioje stovykloje praktiškai neverta – vis tiek nieko nesuvirškins, bet mes su Stefanu nusprendėm, kad makaronų a la bolognese galima pabandyti sudoroti vieną porciją dviese – eksperimento tvarka.
Po vakarienės prigulėm į miegmaišius – susikaupti ir atsipalaiduoti. Iki starto – keturios valandos. Užsimaukšlinom deguonies kaukes su pusės litro per minutę srove, kad gyventi būtų linksmiau, į ausis įsigrūdom ausines su muzika ir turbūt atrodėm kaip du psichai. Ką jūs pamanytumėt išvydę du panašius į būsimus drugelius kūnus su kiaulės knyslę primenančiomis kaukėmis, kurie mykia ir ritmiškai purto galvas?
23.00. „Stefai, o jei mes išeisim truputį anksčiau? Visas būrys kopėjų susigrūs, jei norėsim eiti greičiau, aplenkt bus sunkiau.“ Stefanas mane palaiko. Pradedam neapsakomai sudetingą procesą – apsiauti, užsidėti kuprinę, nustatyti deguonies aparatą, užsisegti „kates“. Stefanas bando ištraukti kuprą iš palapinės ir talentingai nuplėšia savo kaukės vožtuvą. Stovi sutrikęs visas ir netiki savo akimis: „Tai... aš... vadinasi... ką, ir viskas???“ Nedreifuok, sakau, turi ant savo myžimo butelio lipnios juostos užsivyniojęs? Pabandom pataisyt. Juosta nuo butelio persikrausto ant kaukės – rodos, laikosi.
Imti ar neimti ledkirtį? Klausimas netrivialus. Papildomi 700 gramų tokiame aukštyje reiškia labai daug, o maršrutas praktiškai visur prikabinėtas saugos virvių Bet be ledkirčio kažkaip nesmagu. Galų gale atmetu abejones, vadinu save perdėm senamadišku ir nelanksčiu – ledkirtį palieku stovykloje. Stefas paseka mano pavyzdžiu.
Jau pirmus šimtą metrų nuėję supratom, kad tai buvo baisi klaida – po trijų dienų pūgos visos virvės palaidotos po storu sniego ir firno (firnas – kietas suledėjęs sniegas. Dar ne ledas, bet jau ne pūkiniai patalai.) sluoksniu. Stefas eina pirmas ir bando tą virvę ištraukti lauk. Nes baisiai norisi prie jos prisisegti, kad galimybių gyventi ilgai ir laimingai padaugėtų bent truputį. Vienas trūktelėjimas – dvi minutės kriokimo ir šnopavimo bandant atgauti harmoniją ir biocheminį balansą.
Baigiant antrą šimtą metrų virš C3 Stefano baterijos nusėdo – jis mandagiai praleidžia mane į priekį. Žvelgiu atgal į C3 – virtinė šviesos taškų traukia į mano pusę. Vadinasi, pabudo lipikai, vejasi. Atsidusęs imuosi darbo. Ne visur virvė noriai leidžiasi atkapstoma, kartais kaukdamas iš pykčio ir bejėgiškumo daužau firną žumaru (toks prietaisas lipti virve aukštyn), kartais spjovęs palieku ją miegot po sniegu – pasišviesdamas lempute mėginu atspėti, kur galima rasti kitą jos galą, ir melsdamas bodhisatvų man padėti atsargiai ropščiuosi ieškodamas, už ko galima užsikabinti. Ech, ledkirtis... Kaip jis man dabar praverstų...
Stefanas atsiliko, jo žibintuvėlio nebesimato už uolų. Šiaurinė ketera turėtų būti nebetoli. Galų gale pasiekiu ją, prieš mane tolumoje mėnesiena apšviečia Makalu šlaitus. „Stefai! – rėkiu – Aš jau ant keteros!“ „Tau gerai“, – supypė Stefanas kažkur apačioj. Gūžtelėjęs pečiais traukiu toliau.
Yra tokia maršruto vieta – antras laiptelis. Tai tokia uola, vertikaliai stati, kurios apeiti niekaip neišeina. Todėl reikia ropštis negudraujant ir nebandant ieškot kitų išeičių. Tai vieta, kurioje sprendžiami likimai, lūžta valia, gėris ir blogis išeina kautis į finalinį raundą. Tie 15 metrų vertikalios sienos matė tiek tragedijų, kiek nė vienas psichologijos profesorius nė iš tolo neįsivaizduoja. Jau nebetoli nuo jos mano žibintuvėlis ant kaktos ėmė mirksėt. Koks velnias? Reikia pasižiūrėti. Sugrubusiomis rankomis nusikabinu jį ir bandau apžiūrėti. Gal baterija? Atkrapštau jo baterijų skyrių ir jos kaip pupos pažyra žemyn. Stebuklingai sugaunu jas. Bandau sugrūsti atgal – jos vėl pabyra. Šįkart – žemai. Kokius 300 metrų ir kokiems 600 metų.
Ką daryti? Apgraibom eiti – beviltiška. Galiu surasti baterijas apačioj gerokai greičiau nei norėtųsi. Laukti Stefano? Jis turėtų būti nelabai toli. Po 20 minučių Stefanas surado mane stovintį tamsoje kaip pingviną. „Turi atsarginę lempą?“ „Turiu“, – sako Stefas. Rankos sušalo taip, kad be Stefano pagalbos negaliu nusiimti pirštinių. Užsidedu atsargines kumštines, daužau rankas ir pagalvoju, kad be rankų likti būtų visai negerai. Kompiuterį maigyti įmanoma ir kojomis – mačiau tokių fenomenų per TV. O štai ledkirčio laikyti kojomis neišeis. Blogai. Trūks plyš rankas reikia atgaivinti. Kažkokiu būdu pavyko, bet bėda, kad mano kumštinės pirštinės per storos ir per kietos, kad galėčiau gerai naudotis žumaru.
Tolesnis darbas buvo vientisa frustracija. Neklusniomis rankomis bandai įgrūsti delną į žumarą. 1–2 metrai kovos su pasislėpusia po sniegu virve. Išrauti pirštinę iš žumaro, vėl įgrūsti. Pakvėpuoti. Pasistengti pernelyg neįsitempti, nes raumenys atima per daug deguonies iš kraujo, ir akyse ima temti. Vošies – krisi labai žemai. Todėl, jei jau temsta akyse, geriau pats krisk ant kelių ir griūk nosim į priekį. Arčiau uolos. Tik ne atgal.
Prieš sniego piramidę, jau nebetoli viršūnės, atsigręžiu atgal – visa govėda dykaduonių, kurie mandagiai leido man dusintis su virve visą maršrutą ir nė nemanė kuo nors padėti, dabar jau intensyviai lipa ant kulnų, grasina pasinaudoti mano darbo vaisiais ir nepadoriai apeiti finišo tiesiojoje. „Šūdo jums“, – neišlaikau. Atsisuku deguonies reguliatorių, nustatau ties 3 litrų per minutę padala ir padidinu apsukas. Nepavysit. Sniego piramidė gana stati. Virvė palaidota taip giliai, kad ištraukt nėra jokių prošvaisčių. Nieko, nebesikrapštysiu. Reikia jiems parodyt, kas čia viršesnis. Nagais ir dantimis kabinuosi į šlaitą, kriokiu iš įtampos. 7:42 – aš viršūnėje. Apatiškai apžvelgiu atsivėrusią panoramą, inkilą su Budos statulėle, neaišku, kas ją čia atitempė, krūvą sujauktų maldos vėliavėlių, pietinį klasikinį maršrutą, kurio šiemet dar netrypė žmogaus kojos, ir krūvą kolegų, kurie išpūtę akis šliaužia viršūnės link.
Ištraukiu iš po pūkuotės giliai įgrūstą fotoaparatą. Panoramą fotografuoju pats, bet po 30 sekundžių suragėja rankos. Paprašau priėjusio induso, kad jis nufotografuotų ir mane. Jis ilgai varto fotoaparatą, maigo visaip, žiūri į visas skyles ir galų gale pareiškia, kad tai kažkoks negeras aparatas. Piktas atimu – palauksiu savo susivokusių belgų, jie kaip nors susidoros.
Stefanas pasirodė po kokių 20 minučių – puolė ant kelių raudodamas bučiuoti viršūnę (per kaukę išėjo nelabai įtikinamai), kilnoti rankų į dangų ir mykti kažką egzaltuoto. Bjornas pasirodė dar po 30 minučių – gerai, kad iš viso įkopė, tiesą pasakius, maniau, kad jam bus nekas. Bjornas prasisega striukę – iš po jos šviečia balti marškinėliai su užrašu „Mardž, ar ištekėsi už manęs?“ – ir iškilmingai fotografuojasi Lhotsės fone.
Po truputį tampa ankštoka – oras puikus, matyti toli, niekas neskuba lipti žemyn, viršūnė ima panašėti į troleibusą Nr.5 pusę devynių rytą.
Laikas traukti atgal…
Iš dienoraščio
Gegužės 19, šeštadienis. Su belgais nusiaubėm restoraną „Rum Doodle“ – man buvo gana 5 taurelių tekilos, belgams pakako netgi mažiau. Visi praradom formą.
Vėl į civilizaciją. Pirmas kepsnys su grybų padažu, pirma taurelė tekilos, internetas ir dušas... Laimė trunka porą dienų.
Grįžti iš Himalajų kur kas sunkiau nei ten nukakti. Tik grįžęs pradedi suvokti, kad „čia“ ir „ten“ – du skirtingi pasauliai. Ir blogiausia, kad jau savaitė, kaip bandau įsivažiuoti į darbus, šeimą, įprastą aplinką, kasdienybės rutiną, bet vis nesijaučiu, kad aš visas visiškai grįžau. Kažkuri mano dalis dar klaidžioja po ledynus, žiūri į snieguotas viršūnes ir net nesiruošia ko nors keisti. Tai juntu beveik fiziškai.
Ką gi, teks grįžti, ieškoti, bandyti su ja tartis.