Su liberalcentristų lyderiu, Vilniaus meru Artūrų Zuoku kalbėjomės, be abejo, apie prezidento rinkimus - kas turi šansų laimėti, kas būtų, jei Rolandas Paksas vėl sugrįžtų į Daukanto aikštės rūmus, kokia bus šį kartą Valdo Adamkaus rinkimų kampanija. Ir galiausiai paklausinėjome apie būsimą Seimą. “Blogas tas karys, kuris nesvajoja tapti generolu”, - atsakė A. Zuokas ir papasakojo, su kuo eitų į koaliciją, jei laimėtų rinkimus.
Bendro kandidato nebuvimas - tragedija ar piliečių pasirinkimo galimybė?
Ar, jūsų nuomone, didelė tragedija yra tai, kad partijoms nepavyko surasti vieno kandidato?
Ir taip, ir ne. Noras pasiekti sutarimą tarp skirtingų politinių partijų, kurios dažnai turi skirtingus politinius interesus, skirtingą ateities viziją, faktiškai buvo nepagrįstas ir idealistiškas. Todėl natūralu, kad taip ir nebuvo aiškiai susitarta dėl vieno kandidato.
Kita vertus, per visą apkaltos procesą buvo rodoma partijų vienybė. Deja, pasirodė, kad partijos tik dar kartą ja spekuliavo. Šitaip buvo padaryta žala ir rinkėjams, nes jie gavo dar vieną paskatą nepasitikėti partijomis.
Tačiau mes taip pat negalime parodyti visuomenei, kad visos partijos gali tarpusavyje susitarti ir taip atimti galimybę rinktis iš paties rinkėjo. Kaip pilietis ir rinkėjas, o ne kaip politikos formuotojas, aš to nenorėčiau. Tokiu atveju būtų parodytas išankstinis nepasitikėjimas rinkėjais - lyg jie negalėtų nuspręsti patys, o už juos tai būtinai turėtų padaryti politikai.
Kai kurie sociologai ištyrę pažymėjo, kad Rolandas Paksas turi labai daug šansų laimėti rinkimus ir kad tokie partiniai žaidimai jo galimybes tik padidina. Kaip vertinate tokius sociologų nuogąstavimus?
Be abejo, sociologų žodžiuose yra tiesos - R. Pakso laimėjimo atmesti tikrai negalime. Bet pagrindinė priežastis, galinti lemti tai, kad antrą kartą bus išrinktas Paksas, yra rinkėjų pasyvumas. Jeigu jie ir vėl neateis balsuoti, o ateis tik šiandien gana gerai mobilizuota Pakso šalininkų grupė, Paksas turės daug daugiau galimybių laimėti.
Bet tai reiškia, kad ta dalis visuomenės, kuri piktinosi, kad prezidentas savavališkais sprendimais dalijo privačios įmonės akcijas, darė intervenciją į privatizavimo procesus, palaikė tik vieną interesų grupę, taip ir nepareikš savo nuomonės.
Kokia Lietuva būtų prie R. Pakso
Kokią įsivaizduojate Lietuvą, jeigu bus išrinktas R. Paksas?
Aš neįsivaizduoju, kad taip gali nutikti. Dėl to tokio scenarijaus net nenorėčiau pateikti.
Bet juk prisiminkime apkaltos procedūrą Seime - visi manė, kad tai tik formalumas, tačiau nušalinti pavyko vos kelių balsų persvara. Labai nedaug trūko, kad R. Paksas būtų likęs poste.
Na, taip. Bet vis tiek tokios ateities neįsivaizduoju, nes labai gerbiu rinkėją, Lietuvos žmones, kurie blaiviai ir objektyviai vertina pastarųjų mėnesių įvykius. Mūsų piliečiai parodo tikrai gerą sutarimą, kai mato realią grėsmę pamatiniams valstybės tikslams.
Aišku, jeigu laimėtų R. Paksas, mūsų valstybės ateitis būtų visiškai kitokia: turėtume neveiksnų prezidentą, su kuriuo vargu ar bendrautų demokratiškasis pasaulis, ir vėl korumpuoti, su Rusijos tarnybomis susiję asmenys darytų įtaką aukščiausiu valstybės lygmeniu.
Tokiu atveju turėtume apskritai užmiršti apie sėkmės Lietuvą, apie tokią Lietuvą, kurios ateitį galėtume kurti patys. Būtų baisiau negu sovietmečiu, kai buvo nors šiokia tokia tvarka. O dabar taptume kelių interesų grupių įkaitais.
Č. Juršėno pozicijas silpnina A. Brazauskas
Kaip dabar vertinate priešrinkiminę situaciją? Kas turi daugiausiai šansų laimėti? Kas yra slaptas arkliukas, galintis pateikti staigmenų?
Manau, kad šiandien kaip kandidatas daugiausia galimybių turi V. Adamkus. Jis ir laimėti gali, ir laimėjęs atkurti valstybės autoritetą. Negalime neįvertinti ir R. Pakso faktoriaus, nors tikrai nemanau, kad jis laimėtų.
Nereikia pamiršti ir Kazimiros Prunskienės vaidmens. Kaip matėme, ponios K. Prunskienės ir pono R. Pakso rėmėjai yra tie patys, tad ji turi šansų gerai pasirodyti. Vargu ar tokių šansų turi Česlovas Juršėnas. Socialinės apklausos rodo, kad jis turi Vytenio Andriukaičio sindromą: daugiau nei pusė socialdemokratų elektorato jo nepalaiko.
Tad jo kandidatavimas veikiau yra propaganda - socialdemokratai siekė aiškios politinės naudos. Tačiau šiandien jie jau patys yra sutrikę, o jų elektoratas - sujauktas. Algirdas Brazauskas gana aiškiai yra pasakęs, kad jis palaiko V. Adamkaus kandidatavimą. Jis blaškosi tarp valstybininko pozicijos ir partinių reikalų. Tai silpnina Č. Juršėno pozicijas.
Kokia bus V. Adamkaus rinkimų strategija
Jūs dalyvausite V. Adamkaus rinkimų kampanijoje. Kokią strategiją pasirinkote? Kas bus siūloma Lietuvos žmonėms?
Prisiminkime paskutinį V. Adamkaus, kaip prezidento, pranešimą, darytą Seime. Tai buvo 2003 m. vasario mėnesį - jis jau buvo pralaimėjęs rinkimus. Savo paskutiniame pranešime jis labai aiškiai nubrėžė tris pagrindines kryptis. Pirma, iki to laikotarpio valdančiosios daugumos nesugebėjo sumažinti atotrūkio tarp gaunančiųjų didesnes pajamas ir gaunančiųjų mažesnes pajamas. Taigi pirmasis prioritetas būtų socialinės atskirties mažinimas. Antrasis - švietimas. Būtų siekiama sudaryti kokybiškas sąlygas Lietuvos jaunimui siekti švietimo. O trečiasis siekis - teisingumas. Turi būti įstatymo viršenybė. Teisingumas negali būti taikomas skirtingai priklausomai nuo asmens statuso ar daromos įtakos visuomenėje.
Šie trys labai svarbūs tuometinio V. Adamkaus pranešimo akcentai ir galėtų būti dabartinės jo rinkimų kampanijos pamatas. Ir kaip yra sakęs Adamkus, be abejo, reikia kalbėti apie paprastą žmogų. Daug kas šiandien spekuliuoja šia tema, bet niekas realiai nesiūlo, kaip mažinti paprasto žmogaus problemas.
V. Adamkus gali didžiuotis, kad per jo praėjusią kadenciją buvo įgyvendinti pagrindiniai užsienio politikos tikslai - mes įstojome į ES ir NATO. Šiandien pagrindinis jo dėmesys krypsta į vidaus politiką. Siekiama, kad nė vienas žmogus nesijaustų paliktas nuošaly, kad nepaisant to, kur jis gyvena ar dirba, jaustųsi visaverčiu Lietuvos piliečiu.
Remdami V. Adamkų suprantame ir tai, kad jis negali būti vienos partijos kandidatas, ir džiaugiamės, kad jis pats save iškėlė ir pats susimokėjo už savo kandidatavimą. Taigi jis iš tiesų yra nepartinis kandidatas. Tai įrodė ir praėjusių rinkimų situacijos: jį rėmė Centro sąjunga, o kai jis laimėjo rinkimus, labai aiškiai pasakė, kad nebus vienos partijos kandidatu. Tokį statusą jis sugebėjo išlaikyti per visą kadenciją.
Kokias, jūsų manymu, klaidas padarė V. Adamkus per 2002 m. rinkimų kampaniją?
Tuometinis V. Adamkaus štabas padarė esminę klaidą pasiūlęs žmonėms V. Adamkaus nuopelnus. Rinkėjas yra pragmatiškas: jis, aišku, dėkoja už gerą darbą, bet nori matyti, kas bus rytoj. Per rinkimų kampaniją reikėtų orientuotis ne į nuopelnus, o į lūkesčius.
Antroji priežastis, dėl kurios buvo pralaimėta, kad tuo metu niekas iš politikų, politologų ir spaudos neįvertino, kad mes susidūrėme su Rytų specialiųjų tarnybų bei nusikalstamų struktūrų finansuojama viešųjų ryšių kampanija. Tai buvo netikėta. Juodosios technologijos ir sumos, kuriomis buvo remiama toji R. Pakso rinkimų kampanija, taip pat lėmė, kad iš rinkėjų buvo atimta galimybė patiems teisingai įvertinti situaciją ir pasirinkti.
Trečia, reikėtų paminėti ir žiniasklaidos vaidmenį. Ji ne tik dalyvavo rinkimų kampanijoje pažeisdama žurnalistų etikos principus, bet ir aiškiai skleidė netiesą, įpakuotą į žinių pakuotę. Tokios buvo pagrindinės priežastys, dėl kurių V. Adamkus nelaimėjo.
Reikėtų šiandien išsklaidyti ir dar vieną mitą, neva lenkiški rajonai nebalsavo už V. Adamkų. Praėjusių rinkimų analizės rodo, kad nieko panašaus neįvyko. Mes palyginome 1997 m. ir 2003 m. rinkimų rezultatus. Palyginti su pirmuoju kandidatavimu, 2003 m. V. Adamkus gavo daugiau balsų iš šių rajonų: Vilniaus miesto, Vilniaus regiono, Kėdainių regiono, Šalčininkų, Visagino, Anykščių bei Pasvalio. O Kaune, pavyzdžiui, per antrąjį kandidatavimą už V. Adamkų balsavo mažiau žmonių nei per pirmąjį. Taigi regionuose, kuriuose gyvena daugiau kitataučių, buvo labiau įvertinti jo nuopelnai.
Buvo skelbiama, kad bus suburta nauja komanda apie V. Adamkų. Ar nemanote, kad tarp senosios komandos ir naujai buriamos gali atsirasti trintis?
Nemanau. V. Adamkų visąlaik supo profesionalūs, aukšto intelekto ir turintys valstybininkų požiūrį žmonės. V. Adamkus yra parodęs, kad jis skiria asmeninį bendravimą nuo oficialių pareigų. Jis yra labai gerai įvertinęs savo komandą ir ją gerbia. Tačiau naujoji kadencija naujiems tikslams reikalauja naujų specialistų.
Reikia žmonių, turinčių daugiau patirties mažinant socialinę atskirtį, sprendžiant vidaus politikos problemas. Tad turėdamas vadybininko patirtį V. Adamkus elgiasi labai profesionaliai, parinkdamas naujiems tikslams įgyvendinti naujus žmones. Tai nereiškia, kad senoji komanda buvo blogesnė. Tiesiog keičiasi situacija, nauji iššūkiai kelia naujus reikalavimus.
Prezidentinės varžytuvės - preliudija Seimo rinkimams
Kai kurių apžvalgininkų nuomone, prezidento rinkimai yra tik preliudija Seimo rinkimams ir kiekviena partija siekia dabar pelnyti kuo daugiau balų. Ko tikisi liberalcentristai?
Liberalų ir centro sąjunga dar šių metų sausio mėnesį savo tarybos posėdyje yra aiškiai pasakiusi, kad jeigu įvyks apkalta ir priešlaikiniai rinkimai, ji rems tokį kandidatą, kuris pirmiausia gali laimėti prieš R. Paksą ir kuris galėtų suvienyti skirtingas nuomones turinčią tautą bei kartu atkurti Prezidentūros ir valstybės autoritetą.
Jau tuo metu galvojome apie du įmanomus kandidatus: V. Adamkų arba A. Brazauską. Tai visai nebuvo partinis išskaičiavimas. Bet partija, kuri visų pirma negalvoja apie žmogų ir valstybę, niekada negali tikėtis sėkmės rinkimuose. Jeigu renkatės valstybės interesus, rinkėjai būtinai kada nors už tai atsilygins. Taigi kai A. Brazauskas atsisakė kandidatuoti, pradėjome nuosekliai remti V. Adamkų. Ne tik kad jis laimėtų prieš R. Paksą, bet kad ir įvykdytų savo tikslus bei misiją.
Suprantama, galvojame ir apie Seimo rinkimus. Tikimės, kad mūsų šiuos veiksmus pastebės bei įvertins ir Lietuvos gyventojai.
Vadinasi, ruošiatės laimėti Seimo rinkimus?
Manau, kad blogas tas karys, kuris nesvajoja tapti generolu. Liberalų ir centro sąjunga šiandien yra didelė politinė partija, turi 15 merų skirtinguose miestuose, net trijų didmiesčių merai ir valdančiosios daugumos yra liberalcentristų atstovai. Turime gabių, žvalių žmonių.
Yra viena problema: per rinkimus liberalcentristai yra painiojami su kita partija, savo pavaidinime taip pat turinčia šaknį “liberal-”. Esame painiojami su liberaldemokratais, nacionalcentristais.
Rinkėjui dažnai iš tikrųjų sunku identifikuoti partijas. Kai šalia partijos pavadinimo parašome partijos vadovo ar žymiausių mūsų partijos politikų pavardes, sulaukiame labai gerų rezultatų. Pagal reitingus šiandien esame antri ar treti - priekyje Darbo partija ir socialdemokratai.
Taigi dabar turime pagalvoti, kaip save pateikti, kad mus lengviau atpažintų. Per praėjusius rinkimus į savivaldybes išsprendėme šią problemą.
Kokie galimi liberalcentristų partneriai?
Jeigu laimėtumėte rinkimus ar būtumėte antra partija, su kuo eitumėte į koaliciją?
Visada esame už tradicines vertybes. Šiandien matau tokias partijas, turinčias valstybinį mąstymą: pirmiausia Naujoji sąjunga ir Artūras Paulauskas, kuris parodė esąs valstybininkas, nors, pagal reitingus atrodo, kad kol kas tokia tvirta jo pozicija nėra jam labai naudinga. Bet tikiuosi, kad rinkėjai vis tiek jį iki Seimo rinkimų įvertins.
Kita partija - Tėvynės sąjunga. Neatmetame ir galimybės kalbėti su socialdemokratais.
O su Darbo partija?
Šiandien mes mažai pažįstame šią partiją. Pažįstame tik poną Viktorą Uspaskichą, Kėdainių merą Viktorą Muntianą. Turime juos geriau pažinti.
Kita vertus, reikėtų pažiūrėti, kiek partijos deklaruojamos nuostatos sutampa su realiais veiksmais ir darbais. Jeigu ši partija parodys savo valstybinį požiūrį ir tvirtus principus, kodėl gi ne. Su V. Uspaskichu tenka paskutiniu metu bendrauti ir aš matau gana pozityvių elementų jo kalbose, kaip jis įsivaizduoja savo partijos bei valstybės ateitį. Manau, kad ši partija turėtų ir politikams, ir visuomenei atviriau atsiskleisti, tuomet ir būtų galima galvoti apie galimą bendradarbiavimą.
Ačiū už pokalbį.
Kalbėjosi Virginijus Savukynas ([email protected])
