Sausio viduryje prezidentas Valdas Adamkus, surengęs pasitarimą apie pilietinį ir patriotinį ugdymą, paragino susimąstyti, ar visuomenės patriotizmo stoka netampa grėsme valstybingumui.
Istorikas Alfredas Bumblauskas teigė, kad Lietuvoje turėtų keistis kultūrinės ir istorinės atminties modelis. „Pagonybės idealizavimo priešprieša – kitas modelis, pabrėžiantis mūsų tapimą Europos dalimi. O tai įvyko baroko epochoje“, – interviu savaitraščiui „Panorama“ sakė istorikas.
– Lietuvos vadovai pastaruoju metu susirūpino patriotizmo stoka. Kodėl visuomenė, tik prieš 15 metų stojusi ginti savo šalies nepriklausomybės, dabar tampa jai abejinga?
– Apie patriotizmą niekada nereikia nustoti kalbėti. Jeigu tokios galingos nacijos kaip anglai pradeda svarstyti, kas jie tokie yra, tai galime daryti ir mes.
Manau, keičiasi ir turi keistis Lietuvos kultūrinės ir istorinės atminties modelis. Mūsų karta, ir dar kelios, yra išauklėtos Jono Basanavičiaus dvasia – Lietuva pateikiama lyg grynas branduoliukas, apaugęs svetimybėmis.
To branduoliuko ieškojimas ir yra visų lietuvių reikalas. Esą kadaise turėjome grynąją lietuvių kultūrą, susijusią su pagonybe, paskui ji apaugo krikščionybės – lenkiškos, vokiškos, rusiškos – luobais. Juos valydami tarsi surandame, kas yra lietuvybė.
Tačiau pažiūrėkime į mūsų istoriją, kuria labai žavimės – kad ir į Adolfo Šapokos „Istoriją“. Pagal ją Lietuva kadaise buvo didelė, galinga valstybė, paskui nusmuko.
Esą tą galybę ir reikia atgaivinti. Tačiau taip gauname vienintelį modelį – kad Lietuvos prasmė yra būti švelnia imperija. Na, o jeigu nesiseka tokiai būti, patiriame dramą.
Manau, modeliai savo laiku atliko tam tikrą vaidmenį. Tačiau reikia turėti galvoje, kad jie buvo gynybiniai, nukreipti prieš ką nors, pirmiausia prieš Lenkijos įtaką, nes lietuvių tautiniam sąjūdžiui reikėjo atsiskirti nuo lenkakalbės Lietuvos bajorijos.
Toks modelis dar galėjo veikti sovietmečiu. Tačiau dabar, kai pasaulis atsivėrė, jis nebetinka.
– Susidaro įspūdis, kad Lietuvos valstybingumo kūrimas atskirais etapais buvo grindžiamas tam tikrais bendrais mitais. Šiuo metu jų lyg ir nebėra.
– Šiuo požiūriu visa istorinė sąmonė yra mitas. Ir šiuo metu jis yra sugriuvęs. Tačiau neįžvelgiu kieno nors klastingų užmačių jį sugriauti. Gyvenimas apsisuko taip, kad jis yra nepakankamas. Mūsų tautos patriarchai sukūrė moderniąją tautą, bet jų pažiūros jau akivaizdžiai pasenusios.
Žinoma, yra problema, ar sukursime kitą vertybinį modelį, kuris labiau atitiks ir mokslines koncepcijas, ir dabarties poreikius. Tam reikia visos visuomenės pastangų.
Pagonybės idealizavimo priešprieša – kitoks modelis, pabrėžiantis mūsų tapimą Europos dalimi. Tai įvyko baroko epochoje – tuo metu, kai tarsi fiksuojama mūsų valstybingumo erozija, šiaip ar taip, Lietuva jau eina su Lenkija.
Tačiau tuo metu kurta visa Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės istorija su statutais, bajorų politine tauta, įvairiakalbe literatūra, daugiakonfesine kultūra. Tai labai aktualu ir dabar.
Tuo labiau kad tos epochos kulminacija – gegužės 3 dienos Lenkijos–Lietuvos Konstitucija – laikoma vienu iš trijų iškilių XVIII amžiaus pabaigos dokumentų, kaip ir JAV Konstitucija bei Prancūzijos Žmogaus ir piliečio teisių deklaracija.
Yra puikiausių galimybių kurti visiškai kitokį naratyvą, tik mums reikia pradėti nebebijoti, kad esame per vėlai įžengę į istoriją.
– Ar šiuo atveju, kuriant herojinį tautos mitą, atspirties tašku galėtų tapti Sausio 13-oji, kaip bendros kovos simbolis?
– Sausio 13-oji yra nemitologizuojama. Arba dar nepadaryta mitu, o derėtų. Viena vertus, Sausio 13-oji buvo dainuojančios revoliucijos kulminacija.
Kita vertus, ji tapo Sovietų Sąjungos realaus irimo pradžia. Lietuva anksčiau niekada pasaulio istorijoje nėra vaidinusi tokio vaidmens – nei savo pagonybe, nei Vytauto laikais, kai mums buvo paliktas tik barjero tarp Rytų ir Vakarų vaidmuo, net per rezistenciją.
Tačiau būtent 1989–1991 metų istorija yra visos Lietuvos istorijos kulminacija, turint omenyje, kokią Lietuvą matome pasaulio istorijoje.
Šiame epicentre yra ir Sausio 13-osios herojai. Paprasti vaikinai ir merginos, 14 žuvusių žmonių. Šiek tiek pastudijavęs jų biografijas – o jos iki šiol yra tik švelniai patapytos žurnalisto Edmundo Ganusausko iš karto po įvykių išėjusioje knygoje „Gyvoji barikada“ – pamatai, kad tai yra ne atsitiktiniai žmonės.
Tačiau jų gyvenimai išsamiau nestudijuoti, niekas tuo neužsiima. Todėl sakau: mums dar toli iki Sausio 13-osios doro įvertinimo.
– Ar nekyla minčių, kad sausio įvykiai paverčiami veikiau konjunktūriniu dalyku, o to meto laimėjimais kai kurie asmenys bando pasinaudoti, kad sukurtų savo įvaizdį?
– Bijau pasakyti. Manau, yra atvejų, bet taip būna visų revoliucijų laikais – kas nors rengia revoliuciją, o kas nors tuo pasinaudoja.
Sausio 13-osios istorijoje liko daugybė neatsakytų dalykų. Bet tuoj po įvykių buvo šnekama kur kas radikaliau ir niekas tuo nesipiktino, o dabar keliami klausimai priimami kone kaip netaktas.
Kalbėčiau apie kitką. Sausio 13-osios mito mes dar nespėjome deramai įvertinti, o jį jau bandoma nukišti į atminties užkaborius.
Kalbėjosi Jurga Tvaskienė, savaitraštis "Panorama" (www.politika.lt)
Nuotraukos fragmentas iš Vilniaus universiteto laikraščio „Universitas Vilnensis“ (http://www.vu.lt/lt/universitas_vilnensis/)
