Lietuvos gyventojai kyšiams per metus išleidžia 1,5 mlrd. litų, pareiškė Specialiųjų tyrimų tarnybos vadovas Povilas Malakauskas. Net jeigu skaičius būtų ir gerokai perdėtas, toks kyšininkavimo mastas mažai valstybei - milžiniškas. Tai liudija ir korupcijos lygį tiriančios „Transparency International“ statistika, kurioje Lietuva pagal korupcijos suvokimo reitingą niekaip neišsiropščia iš penkto dešimtuko.
Kaip korupcija kenkia demokratinei visuomenei, nuo ko ji priklauso ir ar pagrįstai kai kurie politikai skundžiasi per aukštais moralės standartais, „Omni laikas“ klausė Harvardo universiteto Etikos ir profesijų centro vykdomąjį direktorių prof. Artūrą Applbaumą.
Kai kurie Lietuvos politikai tvirtina, esą jiems taikomi per aukšti moralės standartai. Ar tokie standartai iš tiesų gali būti per aukšti?
Tai labai keistas teiginys. Aš nesuprantu, kodėl būti sąžiningu politiku yra per aukštas standartas. Tiesą sakant, labai lengva nebūti korumpuotu politiku. Tiesiog reikia pasakyti „ne“.
Politikas turi įsipareigojimų savo piliečiams. Jei jis paima kyšį, nebeįvykdo pagrindinio įsipareigojimo - priimti sprendimą, kuris būtų naudingiausias visuomenei. Juk tokiu atveju valdžios pareigūnas, naudodamasis jam deleguota galia, verčia paklūsti piliečius ne visuomenės interesui, o savanaudiškiems tikslams.
Jūs kritikuojate politinę korupciją, pabrėždamas, kad tai nėra tik paprasta vagystė, bet gryna demokratinės visuomenės išdavystė, žmogaus teisių pažeidimas. Kaip stipriai politinė korupcija gali sužaloti demokratiją?
Ji visų pirma ne tik žaloja demokratiją, bet ją pažeidžia. Politinė korupcija kliudo piliečiams naudotis pilietinėmis teisėmis ir laisvėmis, kurios jiems suteiktos. Korupcija pasinaudoja išskirtine valstybei suteikta galia savavališkiems veiksmams. Taigi ji piliečių deleguotą valdžią pajungia savanaudiškoms jėgoms. Tai yra pilietinių laisvių pažeidimas.
Tad tai nėra demokratijos žalojimas. Korupcija tiesiog prieštarauja demokratijai, ji - antidemokratinis veiksmas.
Lyginant korupcijos mastą šalyje ir jos verslo konkurencingumą, paaiškėja, kad tarp jų yra tam tikras ryšys. Ar galima teigti, kad didesnė ekonominė laisvės valstybėje leistų pažaboti korupciją?
Kai sakome ekonominė laisvė, susiduriame su dvejopu jos supratimu: pirma, kaip skaidrių ir teisės besilaikančių valdžios institucijų turėjimą arba, antra, kai kurių žmonių supratimu, kaip reguliacijos stoką.
Aš nesutinku, kad mažiau reguliacijos reiškia mažiau korupcijos. Kartais yra netgi atvirkščiai. Tai parodė kai kurių posovietinių valstybių patirtis, kai pirmaisiais nepriklausomybės metais jose vyravo vadinamasis laukinis kapitalizmas. Pažiūrėkime, kas atsitiko toje pačioje Rusijoje. Ten įsigalėjo oligarchai. Tad paprasčiausias reguliacijos mažinimas nėra tiesiogiai nei naudingas demokratijai, nei jis veiksmingai padeda kovoti su korupcija. Tuo tarpu gerai sustyguota reguliacija, turinti labai aiškias taisykles, gali sumažinti korupcijos mastą.
Apskritai ryšys tarp demokratijos ir laisvos rinkos kapitalizmo, - aš pasakysiu šiek tiek kontroversišką mintį, - nėra būtinas. Visiškai įmanoma turėti puikiai veikiančią socialdemokratiją, kai rinkoje įvesta pakankamai daug reguliavimo instrumentų.
Lietuva jau 15 metų gyvena kapitalizmo sąlygomis, tačiau vis dar kenčia nuo stambios korupcijos. Ar taip yra dėl mūsų dar pakankamai jaunos valstybės, nėra susiklosčiusios sąžiningo verslo, politikos tradicijos ir kt.?
Tai komplikuotas klausimas ir, aišku, į jį geriau atsakytų Lietuvos visuomenę ir kultūrą išmanantys ekspertai.
Bet viena iš galimų priežasčių galėtų būti tai, kad kai gyveni neteisėto ir korumpuoto režimo sąlygomis, visai normalu manyti, kad gali apgaudinėti valdžią. O kai per „vieną naktį“ jį pakeičia legitimus ir demokratinis režimas, labai sunku staigiai pakeisti savo mąstymą.
Korumpuoto režimo sąlygomis piliečiai nesutinka su valdžios paliepimais, nes nelaiko jų savais. Tuo tarpu stabilios, subrendusios, konstitucinės demokratijos sąlygomis, kur įstatymai „plaukia“ iš pačių piliečių, viskas, ko reikia, tėra paklusti įstatymams. Reikia suprasti, kad šiuo atveju įstatymų nesilaikymas jau yra ne šiaip pažeidimas, bet įsipareigojimų kitiems piliečiams pažeidimas.
Kai kurie ekspertai tvirtina, kad esant tam tikroms sąlygoms korupcija netgi gali būti naudinga, pavyzdžiui, Samuelis Huntingtonas teigia, kad korupcija - modernizacijos produktas. Kaip jums atrodo, ar tikrai šią problemą galima laikyti reliatyvia, ar vis dėlto korupcijos negalima pateisinti nė vienu atveju?
Turime paklausti, kam kenkia korupcija. Taip, būna atvejų, kai tau kyšis gali padėti išjudinti verslą ir pasiekti to, ko ir sieki. Bet tu nepastebi, kad taip palaikai korupcijos praktiką, kuri kenkia kitiems žmonėms.
Kaip tai atsitinka? Kai pasiūlai kyšį siekdamas savo tikslų, tu paskatini oficialius pareigūnus imti kyšį ar net jo reikalauti ir kitą kartą. Tad kyšininkaudamas kenki kitiems piliečiams. Tad nematau, kaip korupcija galėtų būti naudinga.
Kalbėjosi Tomas Vaiseta
