Nesenai paminėjome narystės Europos Sąjungoje trečiąsias metines. Visi sutiksime, kad labiausiai per šiuos metus pajutome laisvą asmenų, prekių, paslaugų judėjimą. Kuo vilioja „senosios“ ES šalys? Nemaža dalis asmenų patvirtina, kad nori likti emigrantais ne tik dėl socialinių garantijų, bet ir pilietinės laisvės. „Ten paprasta ir lengva gyventi, ten aš jaučiuosi žmogumi, ten aš jaučiuosi nediskriminuojamas, ten aš galiu laisvai reikšti mintis, išklausyti ir būti išklausomas“, tokie atsakymai nuskamba iš po pasaulį plačiai išsibarsčiusių mūsų šalies emigrantų lūpų.
Kada emigrantai grįžę į Lietuvą galės jaustis, kaip „senosiose“ žemyno šalyse? Ir ar tai šiandien sunkiai Lietuvai įveikiama užduotis?
„Vilmorus“ atliktų tyrimų duomenimis (2006 m. 10 mėn.) beveik ketvirtadalis (23,9%) respondentų teigia, kad Lietuvos narystės Europos Sąjungoje atžvilgiu jie dabar nusiteikę palankiau negu narystės pradžioje. Didžiulę įtaką tokiam optimistiniam vertinimui padarė galimybė naudotis ES struktūrinių fondų parama. Pusė respondentų (50,7%) nurodo, kad narystė Europos Sąjungoje padeda stiprinti demokratiją šalyje. Tačiau niekas šių dviejų sričių nesusieja: ES struktūrinė parama įsivaizduojama, kaip finansinė parama, kurios dėka pagerėjo gyvenimas šalyje, o demokratija siejama su galimybe laisvai judėti.
Kokia yra kita struktūrinės paramos pusė? Ar joje galime įžvelgti tik finansinį aspektą, ar į šią paramą galima žiūrėti giliau, kaip į priemonę kurti šalį, prilygstančią „senosioms“ ES šalims savo demokratijos suvokimo principais? Netik, kad gali, bet ir turi visas teorines galimybes. Paklausite kokias? Pradėkime apžvelgti paeiliui: visų pirma nuo to ką jau turime pereinant prie to, ką dar turėtume nuveikti norėdami tiesiog gyventi demokratijos vertybėmis.
Niekam ne paslaptis, kad demokratinės valstybės teisinis dokumentas - LR Konstitucija piliečių referendume patvirtinta 1992 m., o joje išdėstytas ir vienas iš svarbiausių demokratijos elementų - lygybės principas. Pagal šį principą kiekvienas atskiras asmuo yra svarbus ir vertingas, turi savo vertę, orumą, atsakomybę ir teises. Tad, Konstitucija suteikia šalies piliečiams visas galimybes jaustis pilietiškai ir demokratiškai, juo labiau, kad Lietuvoje 1995 m. įsigaliojo Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencija, papildanti LR Konstitucijos nuostatas. Taip, galime sutikti, kad šie teisiniai dokumentai yra teorinio pobūdžio, tačiau jų praktiniam įgyvendinimui nuo 2004 m. yra skiriama struktūrinių fondų parama. Žinoma, ne visi struktūriniai fondai prisideda prie demokratinių vertybių įtvirtinimo šalyje, tačiau Europos socialinio fondo politikos įtaka yra be jokios abejonės ryški. Šio fondo struktūrinė politika Lietuvoje 2004-2006 m. buvo įgyvendinama per Bendrojo programavimo dokumento įtvirtintą 2 prioritetą „Žmogiškųjų išteklių plėtra“. Jau pats pavadinimas byloja, kad pagrindinis dėmesys skiriamas Žmogui. Struktūrinė politika atsigręžė į žmogų, tiek teoriniu, tiek praktiniu aspektu. Pirmiausia skatindama projektus įgyvendinti drauge su partneriais, kuriant socialinę partnerystę, tai mus priverčia prisiminti LR Konstitucijos 35 str. „piliečiams laiduoti teisę laisvai vienytis į bendrijas“ bei reikšti mintis ir idėjas. Galime pastebėti, kad 244 projektai pagal 2 prioritetą „Žmogiškųjų išteklių plėtra“ įgyvendinami bendradarbiaujant socialinėms įmonėms, valstybės ir savivaldybių biudžetinėms įstaigoms, viešosioms įstaigoms, asociacijoms, labdaros ir paramos fondams, tradicinėms Lietuvos religinėms bendruomenėms, bendrijoms ir centrams.
Dėl pradėtų projektų 2004-2006 m. laikotarpiu, minčių ir idėjų laisvei reikšti, atsakingai dalyvaujant priimant sprendimus, kuriant pridėtinę vertę bei aktyvią pilietinę visuomenę, sudarančią demokratijos pamatus, struktūrinės paramos dėka turi 128340 šalies gyventojų, kurie dalyvauja mokymuose, tobulina žinias ir (arba) įgyja naujų vadovavimo, valdymo, užsienio kalbų, kompiuterinio raštingumo žinių ir įgūdžių. Tad, tokia dalis asmenų turi praktinę galimybę tapti aktyviais visuomenės piliečiais, galinčiais ir sugebančiais įvertinti laisvės reikšti mintis svarbą ir įtvirtinant „senųjų“ žemyno šalių vertybę būti aktyviais piliečiais.
Dar viena priežastis teigti, kad struktūrinė parama praktiškai „sužadino“ demokratinius principus yra ta, kad 74 projektai už 53,9 mln. Lt paramą suteikiant galimybes atskiroms socialinėms grupėms (neįgaliesiems, asmenims, sergantiems priklausomybės ligomis, nuteistiesiems, paleistiems iš įkalinimo įstaigų, tautinių mažumų atstovams) integruotis į darbo rinką ir tokiu būdu ugdyti visuomenės toleranciją bei pagarbą žmogui nepriklausomai nuo rasės, tautybės, kilmės, socialinio statuso, kas ir yra sakoma ypatingai svarbiame LR Konstitucijos 29 str. Kaip šalis ir jos piliečiai elgiasi su socialiai nuskriaustais asmenimis galime spręsti apie visos šalies socialinę, pilietinę ir žinoma, demokratinę brandą. Tačiau 2004-2006 m. laikotarpiu, būtent socialinių grupių integracijos į visuomenę, į darbo rinką projektams, paramos lėšas skirstyti sekėsi sudėtingiausiai. Prireikė net 4 kvietimų (tuo tarpu, kai kitiems projektams pakako vos 2 kvietimų) teikti paraiškas ir atsigręžti į šią itin aktualią ir svarbią problemą. Stigo pareiškėjų, stigo idėjų ir jų realizavimo galimybių. Tai rodo, kad šalis dar turi kur tobulėti, ką mokytis, kad į tokio pobūdžio projektus imtų žiūrėti žymiai paprasčiau ir atsakingiau.
Kaip matome, struktūrinė parama mums padeda svarbiausias demokratines vertybes įtvirtinti praktiškai, tačiau kodėl sugrįžę į šalį mūsų piliečiai negali pasakyti, kad jaučiasi kaip užsienio valstybėje? Ko gi dar trūksta?
Į struktūrinę paramą vertėtų žvelgti ne teoriniu aspektu, o praktiniu, t.y. kaip į investiciją bei priemonę tikslui pasiekti, šiuo atveju, formuojant ir įtvirtinant pagrindinius demokratijos principus šalyje, kaip savaime suprantamas nuostatas, o ne kaip į prisiimtą finansinį įsipareigojimą, kurį privalu aklai vykdyti, kad būtų laiku įsisavinta visa Lietuvai skirta parama.
Taip pat rengdami ir įgyvendindami projektus, turėtume pasirūpinti rezultatų tęstinumu, ne teoriškai (t.y. paraiškoje), bet kaip realiai ateityje veiks projekto metu sukurti modeliai ir sistemos. Būtent dėl šios priežasties parama turėtų būti išnaudojama, kaip priemonė tikslui pasiekti, kurianti pridėtinę vertę. Tam užtikrinti vertėtų projektų rezultatus ir pasiekimus paskirstyti proporcingai visos šalies mastu, t.y. projektai turi būti įgyvendinami ne tik didžiuosiuose šalies miestuose, bet ir provincijoje, nes tik taip bus galima tikėtis svaresnio indėlio į demokratijos vystymąsi ateityje.
Tam, kad pasibaigus finansinei paramai, šaliai neturint įsipareigojimų naudoti finansinę paramą nurodytoms sritims vystyti, neištiktų stagnacija demokratijos plėtroje, vertėtų kelti principingesnius strateginius tikslus, visapusiškiau išnaudojant struktūrinę paramą, užtikrinant projektų rezultatų tęstinumą bei tolygų jų pasiskirstymą, formuojant aktyvią pilietinę visuomenę, kuriančią socialinės partnerystės tinklus ir reiškiančią pagarbą prigimtinėms žmogaus teisėms.
Taip, Lietuvai struktūrinė parama yra labai svarbi, tačiau mes į ją turime pažvelgti ir iš kitos pusės, t.y. kaip į investiciją bei priemonę tikslui pasiekti, kuriant pridėtinę vertę. Vertėtų pereiti nuo kiekybinio vertinimo prie kokybinio, tik tuomet ir į namus sugrįžę asmenys jausis, lyg būtų vienoje iš „senųjų“ žemyno šalių.
