Nieko jau nepakeisi, nacionalinės mokslo premijos įteikimas Gintarui Beresnevičiui šio mėnesio pradžioje yra radikaliai pavėlavęs mokslininko ir rašytojo įvertinimas. Kita vertus, šis įvykis yra svarbus simboline prasme įtvirtinant Gintaro Beresnevičiaus atminimą, reikšmingas kaip moralinė, taip pat materialinė parama šeimai, tapo širdį kažkiek nuramdžiusiu visiems Gintarą pažinojusiems ritualu.
Tačiau, kaip atrodo man, Gintaro vardo minėjimas pagarbiame kontekste yra reikšmingas dar platesniu visuomeniniu požiūriu, nes leidžia bent iš dalies blokuoti prasidėjusį šio žmogaus niekinimą ir žeminimą, klaikius šmeižtus, padorumo ribą peržengusias interpretacijas. Tai vyksta tarsi ir atsitiktinai, atsakingiems pareigūnams neva netyčia prasitariant, interneto portalų komentatoriams neva kažkiek pernelyg tiesmukai išsakant savo nuomones (negalima riboti teisę turėti nuomonę!), tačiau labai panašu, jog toks ,,laisvas nuomonės išreiškimas” didele dalimi yra iš anksto organizuota, galbūt net kažkaip koordinuojama iš vieno centro ar centriuko akcija, tiksliai subalansuota su kitomis akcijomis.
Kaip įprastoje kalboje pavadinti susiklosčiusią situacija, kai sutelktomis pajėgomis daugiau ar mažiau tiesiogiai bandoma įpiršti nuomonę, jog esą visiems žinomas kruvinas įvykis yra tik nedidelis nesusipratimas, nes neva tokio likimo, t. y. klaikios mirties Gintaras Beresnevičius nusipelnė visu savo gyvenimu?! Būtent tokios potekstės neretai yra begėdiškai tiražuojamos, kai kalbama, tiesą sakant, apie nepaprastai kilnų asmenį, geranorišką bičiulį, titaniško kūrybiškumo žmogų, vagojusį kultūros dirvonus pačia giliausia vaga, savo darbu kūrusį naujųjų laikų moderniąją Lietuvą.
Kaip atrodo man, tokiais dezinformacijos veiksmais siekiama užsitikrinti bent visuomeninės nuomonės neutralumą, viliantis, jog anksčiau ar vėliau visus tragiško įvykio galus pavyks suslapstyti. Kyla įspūdis, jog patirties čia turima, nes bandymai viską užglaistyti prasidėjo iš karto labai ryžtingai , be didesnių svyravimų.
Lenkiu žemai galvą prieš Saulę Matulevičienę, netrukus po minėtos apdovanojimų ceremonijos pakalbinusią Žmogaus teisių stebėjimo valdybos pirmininką Kęstutį Čilinską, kuris, be to, yra G.Beresnevičiau mirties (žūties) tyrimo bylos advokatas. Lenkiu galvą prieš šį žinomą Lietuvoje teisininką, išdrįsusį pranešti apie faktus, rodančius, jog šios bylos tyrime dominuoja klastotės ir pastangos nuslėpti nusikaltimą. Net ir keldamas sau užduotį nesutirštinti spalvų, aplinkybių esu verčiamas pripažinti, susiklosčiusi situacija yra tiek šiurpi, jog netelpa normalaus žmogaus įsivaizdavimo skalėje. Galbūt dėl to bandymas įsivaizduoti tai, kas čia vyksta, prapuola į kažkokią kiaurymę ir esamos aplinkybės tarsi jau nebekelia pasipiktinimo tokiu mastu, kokiu turėtų sukelti paprasčiausiai normalių refleksų žmogui.
Vis tik pamėginkime įvardyti ir įsivaizduoti. Kas čia kelia didžiausią nerimą?
Ypač šiurpu dėl to, jog nusikaltimą (apie nekaltumo prezumpciją šiuo konkrečiu atveju pakalbėsiu kiek vėliau) dangsto aukšti teisėsaugos pareigūnai, esantys tiesiogiai atsakingi už teisėsaugos sistemos gyvybingumą. Todėl čia būtina pamėginti atskirti tai, kas šio šiurpaus nutikimo raiškoje yra visiškas atsitiktinumas, kitaip tariant, nelaimingas atsitikimas ir tai, su kokia tikimybe tokia įvykių eiga galėjo būti užprogramuota sistemiškai. Ta aplinkybė, jog, aiškinant šį įvykį, buvo iškart meluojama, tarsi rodo, kad melas panašiose situacijose yra išbandyta priemonė. Nepavyko tik ta prasme, jog, kaip išaiškėjo, G.Beresnevičius yra žinomas žmogus ir nakties nutikimas susilaukė platesnio dėmesio nei įprasta, mirties aplinkybės turėjo būti patikslintos. Tačiau dabar, kaip atrodo, didžiausias galvos skausmas tyrimo institucijoms yra ne tiek policininkų patrulių veiksmai, kiek, tai labai panašu į tiesą, apsimelavusių policijos vadų, apygardos prokurorų likimas. Kyla pavojus ne tik prarasti vadovo postą ir visuomeninį statusą, iš tiesų tai kyla dar labiau išreikštos atsakomybės klausimas.
Jeigu didesnioji advokato paminėtų faktų dalis pasitvirtins, tai nusikaltimą dangstę prokurorai, be jokios abejonės, turėtų būti persekiojami teismine tvarka. Neįsivaizduoju, jog galėtų būti kitaip.
Vis tik drauge čia dar noriu paaiškinti vieną subtilų, sunkiai nusakymui pasiduodanti dalyką . T. y. rūpi pasiteisinti, jog apie griežtą atsakomybę kalbu ne todėl, jog maniakiškai trokščiau vien tik keršto ir nelaimių, būčiau piktdžiugos žmogus. Kaip atrodo man pačiam, tokiam kalbėjimui esu įpareigotas labai aiškaus supratimo, jog Gintaro mirtis yra baisus, niekaip nebeatstatomas nuostolis ne tik atskiram ratui žmonių, bet ir visos bendruomenės raidos interesų požiūriu.
Iš oficialių tribūnų dažnai kalbama apie būtinybę gerinti šalies įvaizdį, stiprinti tautos gyvastingumą, gražbyliaujama apie užduotį ne žodžiais, bet darbais mylėti Tėvynę. Savo ruožtu Gintaras buvo tas žmogus, kuris ne dėl raginimų ar atlygio, o savo vidinių įsitikinimų pagrindu plušėjo ta linkme, priešingai tiems (labai dažnas atvejis mūsuose), kurie Tėvynės meilę visų pirma supranta kaip užduotį nusavinti savo naudai gražiausias šalies vietoves, užgrobiant net ir ežerus, pakrantes, parkus. Kalbant dar abstrakčiau, ne generolai, partijų vadai, jų žmonos, žymūs politikai, žurnalų viršelių žmonės, bet tokie žmonės kaip Gintaras Beresnevičius, jų darbo sėkmė ir sąžiningumo pavyzdys manifestuoja Tėvynė idėją. Jeigu to nesuprasime, tai iškylaudami laike, t. y. anksčiau ar vėliau prieisime tik liepto galą.
Būtent dėl to susiklosčiusi situacija gali būti vadinama ribine išbandymų būkle. Esu šventai įsitikinęs, šis baisus nutikimas ir sekę atsakingų pareigūnų neatsakingi poelgiai yra labiausiai pavojingas politinės ir teisinės sistemos išbandymas per visus naujosios nepriklausomos Lietuvos metus. Visa serija žinomų skandalų, regis, nebuvo tokie mirtinai pavojingi kaip gretinamas atvejis, nes ankstesni išbandymai vis tik buvo labai aiškios konfigūracijos, nesunkiai pagal žinomas prieštaras klasifikuojami įvykiai. Kartu čia susiduriame su ne taip lengvai įžiūrimu valstybės savinaikos principu.
Savo interviu K.Čilinskas išsakė viltį, jog bylos tyrimą iš Vilniaus apygardos prokuratūros perėmus Generalinės prokuratūros žinion, tyrimo reikalai pajudės. Generalinė prokuratūra šį tyrimą perėmė dar prieš pusę metų, tačiau nieko naujo apie bylos eigą nesužinojome. Kita vertus, laiko veiksnys čia yra labai svarbus dalykas. Yra pagrindas manyti, jog kai kurie svarbūs bylos tyrimui įkalčiai buvo sunaikinti anksčiau, tačiau, tyrimui užsitęsus, atsiranda papildomai laiko išlikusių pėdsakų užtrynimui. Be to, baugu, jog, prasidėjus panikai dėl savojo kailio, gali būti priskaldyta dar daugiau malkų .
Baigiant šį pasiaiškinimą prisiminiau, jog savo jaunystės laikais rašiau straipsnį žurnalui apie žmogaus temos Vakarų kultūroje konceptualizacijas. Čia figūravo teiginys, jog krikščioniškoje Vakarų kultūroje užgimsta laisvo žmogaus, kuris kaip toks yra užtvenktas transcendencijos ribos prasmėvaizdžio, samprata. Drauge buvo kalbama apie tai, jog žmogaus sampratos Vakarų kultūroje plėtotėje ne kartą buvo bandoma peržengti taip įsivaizduojamą ribą, pateikiant antžmogio, visažmogio, žmogaus-klasės, miniažmogio sampratas, kol kartą vienas meninės vaizduotės korifėjus nusprendė, jog žmogaus idėja visiškai ištuštėjo, prarado prasmę, o žmogaus vietoje geriausiu atveju laksto tik tarakonų būrelis.
Tarakonai, kaip žinome, yra tokie vabalai, kurie sparčiai mina kojytėmis, laksto labai gretai savo autonimiškais takeliais priešinga kryptimi nei žmogus. Kita vertus, mūsuose labiausiai išplėtotu ribos peržengimo verbaliniu simboliu tapo Rubikono pavadinimas. Taigi, kaip atrodo, turime teisę tas institucijas, kurios išpažįsta kažkokius savo visiškai autoniminius, o ne dėl žmogaus naudos keliamus tikslus, pavadinti stačiai tarakoninėmis rubikoninėmis institucijomis.
Post scriptum
Dėl galimų priekaištų.
1. Ar galima veiksmus vadinti nusikalstamais, o žmones melagiais, kai teismo sprendimo dar nėra, ar toks paskubėjimas nėra nekaltumo prezumpcijos viešas išniekinimas? Tačiau jeigu kelių dienų eigoje atsakingi pareigūnai pateikia tris skirtingas, viena kirą neigiančias versijas, tai logine prasme reiškia, jog mažiausiai dvi versijos yra melagingos. Jeigu oratoriniais sugebėjimais garsėjantis prokuroras pasisakymo pabaigoje teigia tai, ką neigė pradžioje, tai reiškia, jog prokuroras susipainiojo arba melavo.
2. Ne kartą skaičiau internautų pasisakymus, jog pokalbiai apie G.Beresnevičiaus bylą be galo įkyrėjo, nedominama ir t. t., ir pan. Tokiu atveju nėra nieko paprasčiau kaip neskaityti šio teksto: štai, pavyzdžiui, aš niekados neskaitau to, kas mane nedomina, man nesvarbu. Labai atsiprašau, jog šį išmintingą patarimą pateikiau tik pasisakymo pabaigoje.
