George’o Orwello satyroje „Gyvulių ūkis“ po revoliucijos fermoje ir žmonių išvarymo ją valdyti pradeda gyvuliai. Kaip pamename, didžiausią įtaką įgyja klasiniu ir ideologiniu požiūriu už kitus gyvulius gerokai sąmoningesnės ir aktyvesnės kiaulės Napoleonas ir Snieguolis, kurių įsakymus vykdo tvarką palaikantys šunys. Visi kiti gyvuliai pasiaukojimai dirba fermos ateities ir gyvulių išsivadavimo ideologijos labui.
Vėliau kiaulėms susipykus dėl valdžios Snieguoliui tenka sprukti nuo už jį klastingesnio ir vis labiau įsigalinčio Napoleono, tad gyvuliai sužino, kad Snieguolio, pasirodo, būta dvikojų ir juos nuolat engusių padarų žmonių agento bei pikčiausio gyvulių ūkio priešo. Visos bėdos, kurias patiria gyvuliai, yra Snieguolio klastos ir kenkėjiškos veiklos padariniai.
Orwellas išsišaipo iš Stalino ir Trockio konflikto Sovietų Sąjungoje, kuris pasaulio mastu suskaldė kairuolišką inteligentiją į tuos, kurie labiau simpatizavo teorizuojančiam ir inteligentiškam (nors tikrai neaišku, ar politiniu požiūriu už Staliną mažiau pavojingam) Trockiui, ir tuos, kurie tikėjo Stalino nepajudinamu teisumu bei Trockio įvykdyta komunizmo išdavyste.
1936 metais dalyvaudamas Ispanijos pilietiniame kare, Orwellas, kaip ir jo draugas, vengrų rašytojas, vėliau persikėlęs gyventi į Didžiąją Britaniją, Arthuras Koestleris, suprato, kad Stalino įsakymu net Ispanijos respublikonų pusėje besikovę Vakarų kairuoliai buvo žudomi NKVD agentų paties Stalino nurodymu. Būtent taip paslaptingai dingdavo arba nepaaiškinamomis aplinkybėmis žūdavo tie, kuriuos Stalinas įtarė slapta susimokius su Trockiu.
Kaip pamename, vėliau kiaulės „Gyvulių ūkyje“ išsigimsta tiek, kad pradeda ne tik engti visus kitus gyvulius, bet ir koreguoti esminius gyvulių ūkio gyvavimo bei bendros kovos principus – savotišką jų konstituciją, kuri anksčiau skelbė visų gyvulių solidarumą ir lygybę, o vėliau praneša gyvyliams, kad visi jie lygūs, bet kai kurie iš jų lygesni už kitus.
Galiausiai gyvuliai sužino, kad kiaulės slapta nuo jų susitikinėja su žmonėmis, geria alkoholį su jais, rūko ir net vaikščioja dviem kojom. Tad kyla liūdnas klausimas: kam buvo reikalinga visa šita revoliucija, nusinešusi tiek gyvybių ir pasėjusi tiek pažadų, jei šiandien slapta sugrįžtama prie to, kas buvo daroma daug šimtmečių?
Orwello atsakymas ir buvo jo didžiosios socialinės satyros šerdis: socializmas yra ilgas ir vingiuotas kelias iš kapitalizmo į kapitalizmą. Revoliucija yra reikalinga tik tam, kad valdantieji atnaujintų savo retoriką, leistų masėms nuleisti garą, gal kiek pamažinti vieni kitų skaičių ir toliau leistis valdomiems iš esmės to paties nekintančio elito.
Garsioji britų roko grupė „Pink Floyd“ savo 1977 metų albume „Gyvuliai“ (Animals) sukūrė iš esmės orvelišką alegoriją, suskirsčiusią visuomenę į tris grupes – valdančias kiaules, agresyvius tvarkos palaikytojus šunis ir nuolankias avis. Pabrėšiu – tiek Orwellas, tiek Rogeris Watersas su „Pink Floyd“ šunims palieka ištikimų ir kraugeriškų tvarkos sergėtojų, net nesvajojančių apie valdžios perėmimą iš kiaulių, vaidmenį.
Ši alegorija kone tobulai tinka buvusiai Sovietų Sąjungai ir dabartinei Rusijai. Atmetus visą Vakarų pasaulio modernybės projektą ir pamėginus per kraują ir milijonų pamišimą bei išžudymą įdiegti savą, revoliucinę ir alternatyvią, modernybės versiją, grįžta prie vakarietiškos modernybės, tik apvalius pastarąją nuo visko, ką ji pasiekė humanizuodama šią tvarką.
Tai nepalyginamai žiauresnis kapitalizmas nei pačiuose Vakaruose, savo logika primenantis Didžiosios depresijos laikų JAV. Kad ir kaip būtų, JAV gangsteriai niekada nevaldė valstybės, o dabartinėje Rusijoje politinis elitas yra tiesiogiai susijęs su organizuoto nusikalstamumo struktūromis ir išaugęs iš jų sąjungos su slaptosiomis tarnybomis.
Kapitalizmas turbūt visose Rytų Europos šalyse yra nuožmesnis nei Vakarų Europoje ir net JAV, kuriose stipri pilietinė visuomenė švelnina kapitalizmo keliamas įtampas. Bet Rusijoje esama nuosavos, orveliškos specifikos, kurios nėra kitose pokomunistinėse šalyse.
Dabartinėje Rusijoje valdžią perėmė šunys. Šito nėra buvę moderniojo pasaulio istorijoje. Ideokratinių ir totalitarinių režimų niekada nevaldė slaptoji policija. Įsivaizduokite Orwello „1984-ųjų“ Okeaniją, valdomą ne Vidinės Partijos, o Minčių Policijos.
Nacių Vokietijos niekada nevaldė Gestapas. Trečiąjį Reichą valdė tik Nacionalsocialistų Darbininkų partija, o ir Sovietų Sąjungą tvirtai valdė kompartija – abiem atvejais kiaulės klasikine orveliška prasme. Visos kalbos, neretai pasigirstančios Lietuvoje, esą sovietinė režimą valdė KGB, yra nerimtos. KGB sovietinėje galios struktūroje buvo niekas, palyginus su SSKP Centro komitetu.
SSKP Centro komiteto Užsienio reikalų skyrius organizavo visą pasaulinį revoliucijos eksportą ir tarptautinį terorizmą, kurį būtent Sovietų Sąjunga, o ne pačios savaime mažai kuo čia dėtos musulmoniškos visuomenės ir sukūrė. Būtų Stalino planas dėl Izraelio tapimo marionetine ir sovietų valdoma valstybėle pasiteisinęs, pasaulio likimas būtų klostęsis visiškai kitaip – arabų šalis savo interesams tenkinti savo žinion neišvengiamai būtų turėjusi pasiimti Amerika.
O Rusiją šiandien valdo tie, kurie pasimetė ir iki šiol nesupranta, kaip toliau gyventi be Napoleono ir Snieguolio. Jie yra tobuli vykdytojai ir slapto karo su demokratiniu pasauliu meistrai, kuriems paties sukurti Vakarams alternatyvią moralinę tvarką niekada nepavyks. Dabartinė Putino Rusija, taikliu Andrejaus Piontkovskio apibūdinimu, yra tobulas kriminalinio pasaulio ir laisvosios rinkos sąjungos produktas – gangsterinio kapitalizmo be laisvės, bet su stipria imperijos nostalgija įsikūnijimas. Šunų, likusių be kiaulių, kaukimas į mėnulį.
Kada mūsuose pasigirsta nuomonės apie tai, kas laukia Rusijos ir kodėl niekas nekalba apie fašizmo grėsmę joje, norisi priminti teoretiką, kuris seniai apie tai kalbėjo. Tai Ernestas Gellneris, britų sociologas ir filosofas, kuris jau po mirties 1995 metais žurnale Prospect išleistoje savo esė „Likusi istorija“(1996 metų gegužė) pirmą kartą perspėjo pasaulį apie Sovietų Sąjungos iširimo neigiamąją pusę bei galimus jo padarinius.
Priminęs, kad jis visą gyvenimą buvo antimarksistas ir antikomunistas, Gellneris gal ir apstulbino dalį skaitytojų parašęs, jog gailisi, kad sugriuvo Sovietų Sąjunga. Tęstinumo nebuvimas gali brangiai kainuoti, anot jo. Rytų europiečiai gyveno prasčiau nei vakariečiai, bet jie atstovavo tarsi alternatyviai civilizacijai. Marksizmas teikė Sovietų Sąjungai socialinės ir moralinės tvarkos modelį, kuriam sugriuvus, pasak Gellnerio, Rusiją gali ištikti kažkas blogesnio už sovietinę tvarką.
Įsivaizduokime, kad vieną gražią dieną Romos popiežius pripažįsta, kad visa katalikybės doktrina remiasi fundamentalia klaida, kuri nebeleidžia jai toliau egzistuoti, ir pasiūlo demontuoti visą Bažnyčią. Tai, teigia Gellneris, buvo padaryta su marksistiniu tikėjimu moderniajame pasaulyje po Sovietų Sąjungos kracho.
Iki šios akimirkos aš pats skaitydavau Gellnerio siūlomą pokomunistinio pasaulio socialinės ligos diagnozę kankinamas rimtos abejonės – man visada atrodė ir dabar esu įsitikinęs, kad Sovietų Sąjungos žlugimas buvo geriausia, kas įvyko XX amžiuje ir kas nors iš dalies atpirko tą sekuliarinę pasaulio pabaigą, kuri jame buvo įvykusi.
Bet štai čia Gellneris ir primena Veimaro Respublikos krachą, lydimą visuotinio pažeminimo jausmo bei ekonomikos kolapso. Po to sekęs vokiečių kolektyvinės savigarbos atgavimas per staigų ekonomikos pakilimą, visos šalies ir visuomenės militarizaciją bei fašizaciją sukūrė tą, ko iki šiol mes nepajėgiame iki galo perprasti. Kaip nacizmo ir visų Europos idealų išsižadėjimas galėjo gimti kultūringiausioje Europos tautoje? Štai čia Gellneris ir įspėja mus apie galimą Veimaro Respublikos kracho ir visuomenės fašizacijos scenarijaus pavojų Rusijoje.
Žinoma, reikia prisiminti, kad Sovietų Sąjunga rėmėsi ideologija, kuria patikėjo milijonai visame pasaulyje. Putino Rusijoje nėra jokios ideologijos. Jo ideologija – tai nafta, dujos ir valdžia. O Putino filosofiją geriausiai nusako Orwello personažas O’Brajenas iš „1984-ųjų“. Tai saldi vizija ateities pasaulio, kuriame nebėra jokių ideologijų ir kurį simbolizuoja batas, mindantis žmogaus veidą.
Vokietijos istoriją toks žmogus Rusijoje gali pakartoti jau tuo, kad nuolat kalba apie Sovietų Sąjungos žlugimą kaip pralaimėtą karą, po kurio esą seka dabartinės Rusijos prisikėlimas. O juk rusų tautai reikėtų įteigti visiškai priešingą idėją. Gal jos įteigimas inteligentiškomis ir įtaigiomis formomis galėtų sukurti Rusijos demokratinių jėgų ateities bendradarbiavimo su mumis ir kitomis kaimyninėmis šalimis pamatą.
Kokia ta idėja? Labai paprasta. Sovietų Sąjungos žlugimas ir rusų tautos vaidmuo jame yra antrasis istorinis Rusijos žygdarbis po Didžiojo Tėvynės karo, kuriuo rusų tauta tikrai turi pagrįstą teisę didžiuotis. Šiuo savo šventuoju karu rusai aukojosi už pasaulį be nacizmo. O Sovietų Sąjungos žlugimas būtų buvęs neįmanomas be Rusijos galios nusikratyti pančiais, kuriuos jai ir kitoms tautoms primetė tarptautinis, didžiai modernus ir anaiptol ne vien rusiškas totalitarinės modernybės projektas. Komunizmą – ir ypač jo teoriją – perdėm rusišku fenomenu gali laikyti tik nemokšos.
Rusija turi didžiuotis ne tuo, kad sukūrė komunizmą, o tuo, kad sugriovė jį. O mums reikia daugiau politinės vaizduotės ir gerokai protingesnės politikos nei vien putinizmas ir antiputinizmas.
