Vyriausioji rinkimų komisija pagaliau ėmė ginti piliečių ir šalies orumą ir panaikino Viktoro Uspaskicho neliečiamybę. Tačiau karžygys iš Rusijos žemių vis dar neatsisako žygio į dzūkų kraštus idėjos. „Kai laimėsiu rinkimus – grįšiu“ – į negailestingą VRK nuosprendį atkirto Viktoras Uspaskich. „Kai laimėsim rinkimus – grįš“ – drąsiai, tarsi ištikimas vasalas, atkartojo Loreta Graužinienė. Abu vis dar įsitikinę, kad jokie draudimai nesulaikys neišvengiamos jų pergalės dzūkų miškuose ir lygumose.
O tuo metu, kai Viktoro kariaunos galanda ginklus žygiui į dzūkų kraštą, čia, dzūkų smėlynuose, slėniuose ir miškuose niekas nesikeičia.
Kiekvienam kaimelyje viskas labai panašiai. Pagal ilgaamžes žemdirbių tradicijas. Žmonės keliasi anksti, važiuoja į darbus arba pas gyvulius. Gyvena jie lėtai. Vis nužvelgia tuštėjančias mokyklas ir nykstančius pastatus, melancholiškai kalbančius apie prarastus kaimų ir žmonių likimus. Vėlų rudenį šios erdvės įgyja keistą simbolišką prasmę: šniokščiant lietui, besiblaškant nukritusiems lapams, jos skleidžia fatališką nuojautą, kad šiuos kaimus ir kaimelius valdo nepermaldaujamos fatališkos jėgos...
Be abejo, net ir niūriuose monotoniškos kasdienybės verpetuose dzūkai girdėjo, kad tuoj čia atvyks išganytojas Viktoras.
Tiesa, kol kas jis čia dar nesilankė. Galbūt būsimam išgelbėtojui ir pavyktų prisiminti, kokią nors Alytaus rajono seniūniją, gal net ir kokį kaimelį. Bet argi taip svarbu tie pavadinimai ir vietovės? Viktoras žino viena – jis laimės rinkimus, išpildys savo varde įkūnytą pranašystę ir apvalys dzūkų kraštą nuo sielvartų ir skausmų.
Bet liūdnieji dzūkai, net ir girdėdami niekaip nemirštančio Mesijo pažadus ateiti ir išlaisvinti, jau pradeda ieškoti kitų dievų. „Kas už jį gali balsuot?“ – klausia jie vienas kito. „Nežinau“ – atsako.
Visų Lietuvos Respublikos institucijų jungo engiamas Mesijas Viktoras žino, kad jis laimės. Jis puikiai suvokia šiuolaikinės politikos privalumus. Jos pasimokė dar „didžiosios imperijos laikais“ – tereikia nusivylusiai masei žadėti, ko jie nori, bet ką, kad tik gražiai skambėtų – juk ji pakankamai kvaila, kad suvoktų pažadų nerealumą.
Tačiau „kniazius“ ir jo kariauna šįkart greičiausiai perlenkė lazdą – dzūkų kraštas jiems gali pasirodyti neperžengiama terra incognita.
Net jeigu Vyriausiosios rinkimų komisijos karžygiai nebūtų užkirtę kelio Viktoro kariaunai, jo žygis greičiausiai vis tiek pasibaigtų, visai kaip ir tiems kryžiuočiams, – dzūkų pelkynuose, krūmokšniuose ir uogienojuose.
Užsispyrusius dzūkus „kniazius“ šįkart ne juokais įžeidė. Pirmiausia savo cinišku pareiškimus: „Kai laimėsiu rinkimus – grįšiu...“. Laimėsiu rinkimus ten, kur nesu buvęs, krašte, kurio nepažįstu, su kuriuo visiškai nesu surištas, ant kurio man iki tol buvo visiškai nusispjaut. Krašte, apie kurio žmones girdžiu tik iš žiniasklaidos kriminalinių pranešimų... Kaimeliuose ir miesteliuose, kurio žmonių nesu matęs, kurio problemų ir vargų visiškai nepažįstu.
Didysis Viktoras neįvertino, kad ir užsispyrusiųjų dzūkų kantrybės taurė gali persipildyti. Į girių ir dainų karalius jis kreipėsi kaip į bereikšmę pilką masę, privalančią suteikti jam galią skaldyti ir valdyti.
„Kniazius“ dar kartą įrodė savo cinišką požiūrį į pilietinę visuomenę. Piliečiais jam visada buvo statistinis vienetas, anoniminė nežinomųjų masė, kurios dalyvavimas pilietinėje visuomenėje apsiriboja balsavimu. Tiesa, čia ne tik nemirštančiojo Mesijo požiūris į pilietinę visuomenę. Jurgenas Habermasas jau senokai liūdnai pastebėjo, kad piliečių dalyvavimas politiniame gyvenime darosi minimalus, apsiriboja tik dalyvavimu balsavimuose ar apklausose.
Dzūkai labai stipriai pajuto, kokia reali ši abstrakti knyginė tezė.
Jų išrinktasis Algirdas Vrubliauskas, prisistatinėjęs dzūkų krašto konservatorių vadu, patekęs į Seimą, pasirodė, tėra konservatorių eilinis, atliekantis paprastą funkciją – spaudantis mygtukus pagal partijos kanoną.
Vargu ar čia tik „lietuviškos demokratijos“ bruožas. Didžioji politika buvo ir bus galios ir interesų laukas, asmenybėms, altruizmui ir visuomenės gerovei ten niekada nebuvo per daugiausia vietos. Todėl ir dzūkų konservatorių vedlys Algirdas sugrįžo ten, kur jis gali jaustis reikšmingas, pažįstamas ir stiprus. Bet dzūkams jis tapo simboliu, kokie nereikšmingi ir vargani paprasti miestų ir kaimų žmogeliai atrodo didžiųjų politikos kariaunų akyse... Pamatę, kaip žlugo savo vaduko, tikro dzūko, žygis į didžiąją politiką, dzūkai suprato liūdną piliečio-rinkėjo menkumą prieš politikos galinguosius. Pilietis čia vertinamas labai paprastai: esi paprasta socialinė funkcija, kuri dirba, valgo, miega ir dauginasi, bet nepamiršk – turi balsuoti; o po to – užsičiaupk ir nesikišk...
Dzūkai, kaip ir visa Lietuva, kantriai kenčia „lietuviškos demokratijos“ negandas. Pyksta dėl ciniško nesiskaitymo ir žeminančių įžeidinėjimų. Bet „kniaziui“ nestinga valios ir tikėjimo. Jis naudojasi atsivėrusia tuštuma dzūkų sielose ir vis dar bando juos apžavėti savo gerąją naujiena. Tiesa, kol kas Viktoro žvalgai Dzūkijoje elgiasi labai atsargiai... Laikraščius ir skrajutes jie palikinėja bet kur: ant medžių ir samanų patalų, užkaria ant gyvatvorių ar baravykų, užsiropščia net ant didesnių akmenų arba tiesiog numeta pakelėse... Koks vadas – tokia ir kariauna... Bijo pažvelgti rinkėjui į akis, išgirsti jo vardą, balsą ir nuomonę... O dzūkai? Dzūkai tik liūdnai vienas kitam šypsosi: „Kas gali už jį balsuoti?“. „Nežinau“.
