Partizanų vadas Jonas Žemaitis buvo vedęs savo mylimąją Eleną Valionytę-Žemaitienę. Tačiau pagrindinėje šios publikacijos nuotraukoje Jonas Žemaitis yra vienas neatsitiktinai. Kodėl?
Deja, jauna pora niekada taip ir negyveno ramaus šeimyninio gyvenimo. Elena Valionytė aktyviai padėdavo savo vyrui rezistencinėje veikloje ir laukdavo jo grįžtant. Tačiau judviejų meilė tetruko vos šešerius metus, o apie pačią Eleną žinoma labai ne daug faktų.
Pabandykime istoriją pradėti nuosekliai ir sudėlioti trumpo, bet įsimintino Elenos ir Jono Žemaičių gyvenimo faktus.
Partizanų vado gyvenimo pradžia
Jonas Žemaitis gimė 1909 metais kovo 15 dieną Palangoje, grafo Felikso Tiškevičiaus tarnautojo Jono Žemaičio šeimoje. Kaip rašo Nijolė Gaškaitė-Žemaitienė savo knygoje „Žuvusiųjų Prezidentas“, berniukas buvo labai lauktas vaikas šeimoje.
„Jaunieji tėvai augino 1905 metais gimusią dukrelę Kotryną. Dar vienas anksčiau gimęs kūdikis buvo miręs. Tėvo garbei berniukas buvo pakrikštytas Jonu“, - rašo ji.
Po penkerių metų Žemaičių šeima persikraustė į Lomžą, kur dėdė Antanas Daukša turėjo stambią nuosavą pieninę. J. Žemaičio tėvai joje įsidarbino, o Jonas mieste lankė pradinę mokyklą. Dar po septynerių metų visa Žemaičių šeima apsigyveno Raseiniuose. Čia J. Žemaitis baigė progimnaziją. Jo seneliai gyveno Kiaulininkų kaime, kuriame jis pats dažnai apsilankydavo.
Knygų rūmų darbuotoja
Baigęs šešias klases Raseinių gimnazijoje, jis įstojo į Kauno karo mokyklą. 1940 metais, gavęs įsakymą trauktis į Rytus, J. Žemaitis specialiai atsiliko ir pasidavė į vokiečių nelaisvę. Nenorėjęs tarnauti vokiečiams, jis išėjo į atsargą ir apsigyveno Kaune, kur įsidarbino Energetikos valdyboje durpių gavybos techniku.
Šie metai buvo ypatingai svarbūs ir asmeniniame J. Žemaičio gyvenime – jis vedė septyneriais metais už save jaunesnę Eleną Valionytę, kuri dirbo Knygų rūmuose.
„Šeimos laimę temdė grėsmingi įvykiai. Iš pulko štabo ateidavo vis nemalonesnės žinios ir absurdiškesni įsakymai, apie kurių įvykdymą reikėdavo nedelsiant raportuoti. Karinis mokymas tapo nebesvarbus, į pirmą vietą buvo iškelti ideologiniai dalykai“, - rašo N.Gaškaitė-Žemaitienė.
Tragiška sesers lemtis
J. Žemaičio sesuo savo gyvenimą tęsė Kaune. Čia ji mokėsi mokytojų kursuose ir ištekėjo už šaulių būrio vado Rapolo Juškos. Tėvas nebuvo patenkintas tokiu dukros sprendimu. 1941 metais šeimai teko skaudi lemtis. Juškų šeima su trimis mažamečiais vaikais buvo ištremti. Tremtyje ne kartą jiems buvo siūlyta išduoti J. Žemaitį ir taip grįžti į tėvynę.
„Tremtyje čekistai, tikėdamiesi per giminaičius surasti partizanaujantį J. Žemaitį, siūlė Juškoms grįžti į tėvynę. Nors ir kaip vargdami su vaikais atšiauriame krašte, Rapolas ir Kotryna nesutiko“, - tikina knygos autorė.
Prieš sesers ištrėmimą, J. Žemaitis trumpam apsilankė savo tėviškėje. „Pusiau rimtai, pusiau juokais sesers teiravosi vaikiško vežimėlio: jaunoji Žemaitienė laukėsi kūdikio“, - rašo N.Gaškaitė-Žemaitienė.
Netrukus Jonui ir Elenai Žemaičiams gimė sūnus Laimutis.
Šeimos persekiojimai
Pirmąsias dienas po Raudonosios armijos įsiveržimo Šiaulių kryptimi, J. Žemaitis praleido savo tėviškėje, sodyboje Kiaulininkų kaime. Labai greitai, jau rugsėjo pradžioje, NKVD fronto užnugario dalinių kapitonas kaimyninėse sodybose pradėjo teirautis apie J. Žemaitį.
„Buvo aišku, kad legaliai gyventi bus neįmanoma. Rugsėjo viduryje buvo sulaikyta J. Žemaičio žmona Elena. Aštuonias dienas tardyta Šiluvoje ir išsigynusi, kad nežino, kur yra vyras, buvo paleista“, - rašo autorė.
Prasidėjus areštams, Jono žmona vis dar gyveno Kiaulininkuose, pas senelius – Jono tėvus ir dėdę Antaną.
Besislapstančio J. Žemaičio aktyviai ieškojo NKVD kareiviai. Jie buvo apsilankė ir jo tėviškėje Kiaulininkų kaime. Tikriausiai buvo numanoma, kad J. Žemaitis liko šioje fronto pusėje.
„Šeima gynėsi nežinanti, kur jis galėtų būti – gal net pasitraukęs į Vakarus ar žuvęs. Per antrąjį apsilankymą, sausio mėnesį, J. Žemaitis vos neįkliuvo. Išgelbėjo dėdė Antanas, delsęs tol, kol J. Žemaitis pasislepė. Įsveržusiems čekistams dėdė aiškino neatidaręs durų todėl, kad praėjusį kartą jį sumušė“, - sako N.Gaškaitė-Žemaitienė.
Apstumdę dėdę, čekistai išėjo, kartu išsivesdami J. Žemaičio žmoną Eleną. Tuomet sūneliui Laimučiui buvo tik treji.
Vyro pagalbininkė
1944 metais Elenai pavyko pergudrauti ją saugojusį stribą. Manoma, kad būtent J. Žemaitis susitarė su pažįstamu stribu, kuris padėjo E. Žemaitienei pabėgti. Kai ją nuvedė į NKVD būstinės kieme buvusią lauko išvietę, moteris pabėgo. Pamiškėje jos laukė J. Žemaitis. Vėliau pora nusprendė, kad jai su vaiku saugiausia būtų slapstytis Kaune.
Išvykus žmonai su sūnumi, J. Žemaitis galėjo laisvai spręsti, ką toliau daryti.
Kaune J. Žemaičio žmona Elena kartu su savo sūnumi Laimučiu apsigyveno pas vieną šeimininkę Trakų gatvėje. Tačiau kaip teigia N.Gaškaitė-Žemaitienė, žmona ne kartą važiavo į Raseinių apskritį susitikti su vyru. Tai nebuvo vien asmeniniai susitikimai.
„Kaune buvo rasta galimybė įsigyti tuščių asmens liudijimo blankų. Atitinkamai užpildžius tokį blanką, jau buvo galima drąsiai keliauti per Lietuvą ar gyventi legaliai. Tad važiuodama pas vyrą E. Žemaitienė veždavo partizanams blankų fiktyvių dokumentų gamybai“, - knygoje pasakoja autorė.
Praėjus metams, 1945 metais prasidėjo pati aktyviausia J. Žemaičio rezistencinė veikla. Tais pačiais metais jis tapo Žebenkšties rinktinės štabo viršininku, o vėliau ir rinktinės vadu.
Laukėsi antrojo vaiko
Tuo metu Kaune gyvenusi E. Žemaitienė, laukėsi antrojo vaiko. Moteriai prasidėjus nėštumo komplikacijoms, ji negalėjo važiuoti į ligoninę, nes bijojo būti sugauta.
1946 metais J. Žemaitis Šiluvos pašte gavo laišką. Nepažįstamas žmogus rašė: „1946 metais liepos 13 dieną mire J. Žemaičio žmona Elena”.
Jauna pora savo asmenine laime pasidžiaugė vos šešerius metus. Kaip prisiminimuose pasakoja žymiojo partizano ryšininkė Nina Nausėdaitė, J. Žemaitį ši žinia be galo sužlugdė.
„Kartą atvažiavusi į Kęstučio apygardą, radau J. Žemaitį labai nusiminusį. Sužinojau, kad mirė Elena. Pirmą kartą mačiau jį taip sielvartaujantį“, - rašo moteris.
Sūnaus ir vyro likimai
Mirus E. Žemaitienei, jos sūnumi rūpinosi Kaune gyvenusi Ona Liubinavičienė. Kaip knygoje rašo N.Gaškaitė-Žemaitienė, manoma, kad J.Žemaitis buvo artimas jos vyro draugas.
Rezistencinę veiklą vykdžiusiam J. Žemaičiui kartais pavykdavo aplankyti sūnų Tauragės apylinkėse. Čia gyveno O. Liubinavičienės tėvai. Tačiau tokie susitikimai ilgai netruko, čia NKVD nusiuntė savo agentę, tikėdamiesi per sūnų susekti patį J. Žemaitį.
Laimutis su O. Liubinavičienė persikėlė į Tauragę, kurioje jo pavardė buvo pakeista. Vėliau vaiką globojo po dvidešimt dviejų metų iš tremties grįžusi J. Žemaičio sesuo Kotryna.
1951 metais J. Žemaitį ištiko insultas, dėl to jam teko atsisakyti savo LLKS tarybos prezidiumo pirmininko pareigų. Po dviejų metų jis gulėjo paralyžiuotas Šimkaičių miško bunkeryje, kur buvo išduotas.
Pionieriškas kaklaraištis
Prieš mirtį J. Žemaitis prašė pamatyti paskutinį kartą savo sūnų. Kaip pasakojama viename interviu su pačiu L. Žemaičiu, jo tėvui NKVD darbuotojai parodė sūnaus nuotrauką, kurioje jis buvo su pionierišku kaklaraiščiu. Tokiu būdu buvo siekta sužlugdyti J. Žemaitį ir pašiepiant parodyti „Žiūrėk, ką padarėme iš tavo sūnaus“.
Maskva tikėjosi, kad būtent su J. Žemaičio pagalba bus galima sunaikinti visą likusį partizanų pogrindį. 1954 metais J. Žemaitis su kitais partizanais buvo nuteistas mirties bausme ir sušaudytas Butyrkų kalėjime Maskvoje.
Pats L. Žemaitis augdamas mažai žinojo apie savo tikrąjį tėvą, neturėjo visų istorijos faktų. Būtent N.Gaškaitė-Žemaitienė pirmoji paėmė į savo rankas J.Žemaičio bylą. Iš savo žmonos L. Žemaitis sužinojo visą tikrąją istoriją ir detalius faktus.
Senatvėje jis sunkiai sirgo Parkinsono liga, mirė 2008 metais.
Ypatingas likimas
Kaip rašoma N.Gaškaitės-Žemaitienės knygoje surinktuose žmonių prisiminimuose, Eleną daugelis prisimena kaip geros širdies ir ištikimą vyro pagalbininkę. Tačiau ne vieną kartą yra pabrėžiamas jos spindintis grožis.
J. Žemaičiui pasipriešinimas ir kova už tėvynę buvo svarbesni už viską. Dėl to jam teko paaukoti ne tik savo šeimyninę laimę, bet ir mylimą žmoną Eleną su sūnumi.
Savo knygoje N.Gaškaitė pasakoja, kad partizanai būdami miškuose, dažnai skaitydavo knygas. O kadangi daug jų neturėdavo, skaitydavo ir savo dienoraščius – gyvenimo knygas.
„Dėl to J. Žemaičio gyvenimo knygoje vienu metu galėjo būti Raseinių gimnazija ir Venecijos gondolos, gražuolė Elena Valionytė ir rudens nuspalvintame miške priesaikai išrikiuoti partizanai. Buvo jo knygoje Žemaitijos pienininko sūnaus užsispyrimas tapti karininku – tarsi nujaučiant, kad jam skirtas ypatingas likimas“, - istoriją gražiai apibendrina ji.
