Stasys Raštikis – buvęs Lietuvos generolas, priverstas iš pareigų pasitraukti, Lietuvą okupavus Sovietų sąjungai. Namuose po svarbių darbų jo laukdavo mylima žmona Elena Raštikienė ir trys judviejų dukros.
Kalbėti apie tokias skaudžias istorijas – nėra lengva. Skaudus šeimos išskyrimas, tremimai į Sibirą, artimųjų mirtys ir amžinas atskyrimas – visą tai teko patirti Raštikių šeimai. Tačiau apie visą tai pradėkime nuo gražiosios ir daug žadančios pradžios, nuo tikrosios meilės ir stipraus ryšio užsimezgimo.
Žymiojo prezidento dukterėčia
Elena Smetonaitė – Lietuvos prezidento Antano Smetonos vyresniojo brolio Motiejaus dukra.
Vyresnis Antano Smetonos brolis Motiejus su būsima žmona Barbora Ginčiauskaite susipažino Liepojoje. Į šį miestą vyras išvažiavo ieškoti darbo ir dirbo akmenskaldžiu. Kaip pasakoja knygos „Raudonoji lemtis. Generolo dukros“ autorė Aurelija Savickienė, Liepojoje gimė ir poros vaikai.
„1903 metais liepos 14 dieną gimė duktė Elena Marija. Šeimoje jau augo pora metų vyresnis jų sūnus Adomas, vėliau tapęs dailininku. Dar po trejų metų gimė Emilija, o 1908-aisiais – jauniausias Antaniukas“, - pasakoja ji.
Šeimai gyvenimas Liepojoje buvo sunkus, todėl visi kartu jie išvyko gyventi į Kretingą. Čia M. Smetona dirbo akmenskaldžiu, o pati E. Smetonaitė savo prisiminimuose rašė apie sužalotas tėvo rankas, kurias jo atsidavusi žmona Barbora gydydavo.
Kretingoje šeima taip pat vertėsi sunkiai, todėl M. Smetona nutarė išvažiuoti į Maskvą šiek tiek užsidirbti. O viena su vaikais likusi jo žmona Barbora privalėjo priimti sunkų gyvenimo sprendimą.
„Jai buvo patarta vaikus kuriam laikui apgyvendinti prieglaudoje, o ten ir pačiai įsidarbinti. Nors ir buvo sunku priimti tokį sprendimą, bet kito kelio nebuvo. Elenos prisiminimuose yra apie gyvenimą be tėvų, apie ilgesį, apie netektis. Tačiau ji buvo stipri. Baigė mokslus ir sunkiai, bet visomis jėgomis siekė savo svajonės – tapti mokytoja. Jai tai pavyko“, - sako A. Savickienė.
1923 metais E. Smetonaitė baigė mokytojų seminariją Kaune ir kurį laiką dirbo pradinių klasių mokytoja Žiežmariuose, vėliau įsidarbino Jonavos pradžios mokykloje.
Kaip pasakoja E. Smetonaitės dukra Meilutė Raštikytė, mama vėliau dirbo ir Kauno miesto pradžios mokykloje.
„Jos broliukas Adomas įstojo į Kauno dailės mokyklą. Norėdama prižiūrėti brolį, ji paprašė ją perkelti į Kauną, kad galėtų būti šalia jo“, - pasakoja M. Raštikytė.
Lemtingi susitikimai
Kaune E. Smetonaitė susipažino su būsimu savo vyru Stasiu Raštikiu. Jų pažintis prasidėjo bendrų draugų namuose pietų metu. Jau tuomet 25-erių merginai įstrigo majoro akys, o šis taip pat atkreipė dėmesį į kuklią Eleną.
„Po vakarienės Raštikis merginą palydėjo namo. Bet tuo viskas ir pasibaigė. Iki neplanuoto susitikimo. Elenos ir Stasio meilės istorija kaip iš filmo. Vienas paskui kitą sekė netyčinis pasimatymas – susitikdavo Laisvės alėjoje ar kino teatre. Tarsi likimas juos visaip bandė suvesti. Ir suvedė”, - romantišką poros istoriją pasakoja A. Savickienė.
Galiausiai įsimylėjėliai nutarė kurti drauge šeimą. Kaip teigia A. Savickienė, 1929 metų birželio 29 dieną Stasys Raštikis Kauno Įgulos bažnyčioje vedė Prezidento Antano Smetonos dukterėčią. Prezidento šeima ne tik dalyvavo vestuvėse, bet ir padėjo jas organizuoti bei leido švęsti Prezidentūroje.
1930 metais porai gimė pirmoji dukra Laimutė. Kaip prisimena vidurinioji judviejų dukra M. Raštikytė, S. Raštikis tuo metu mokėsi karo akademijoje, Vokietijoje.
„Mama nuvažiavo su Laimute aplankyti tėčio į Vokietiją ir kurį laiką ten svečiavosi“, - priduria ji. Pora iš viso susilaukė trijų dukterų: Laimutės, Meilutės ir Aldonos.
Karjerą palikdavo už durų
Baigęs studijas, S. Raštikis sparčiai kilo savo karjeros laiptais ir jau 1934 metais tapo Lietuvos kariuomenės vadu, divizijos generolu. O štai E. Raštikienė buvo be galo laiminga augindama savo vaikus, dalyvaudavo prezidentienės Sofijos Smetonienės organizuojamoje labdaringoje veikloje.
M. Raštikytė tikina, kad tuomet karininkų žmonos nesikišdavo į vyrų darbus ir rūpinosi namais. „Susilaukusi vaikų, mama nedirbo. Karininkų žmonos daugiausiai būdavo mokytojos ir į vyrų darbus nesikišdavo“, – sako ji.
Tačiau A. Savickienė pabrėžia, kad Elena visada buvo šalia savo vyro, nors ir nesikišo į jo karjerą.
„Savo parama, savo meile jį palaikė. Išklausydavo, jei vyras norėdavo išsikalbėti, tačiau Raštikis nepainiojo darbų su šeima. Jam buvo svarbu žmonos parama, svarbu tarp įtemptų strateginių planų atsipalaiduoti ir kur nors su vaikais ir žmona nuvažiuoti.
Stasio vyriausia dukra pamena, kad tėvas buvęs dėmesingas, ir net tuo metu, kai vadovavo visai Lietuvos kariuomenei, vis tiek rasdavo laiko šeimai: padėdavo ruošti pamokas, žaisdavo šachmatais“, – sako knygos autorė.
Raštikių šeima nemėgo prabangių suėjimų, neafišavo ir to, kad yra prezidento artimieji.
Tragedijos pradžia
Deja, idiliškam šeimos gyvenimui nebuvo lemta ilgai tęstis. Raštikių šeima yra vienas iš tragiškų pavyzdžių, kai šeimą išdraskė Sovietų sąjungos valdžia.
1938 metais S. Raštikis Ministro pirmininko Vlado Mirono vyriausybėje laikinai ėjo krašto apsaugos ministro pareigas. Okupacijos metais laikinai ėjo Raudonosios armijos 29-ajame teritoriniame šaulių korpuse atsakingas karininko pareigas. Būtent 1940 metais prasidėjo tragiška šeimos lemtis.
„Jį įspėdavo ir kiti kolegos karininkai, klausdavo, kodėl tėvelis nesitraukia, juk jį rusai sunaikins kaip ir daugelį vadų. O galiausiai net ir pranešė, kad jam jau yra paruoštas arešto orderis suėmimui“, - prisiminimais dalijasi M. Raštikytė.
Trauktis visiems drauge šeimai nebuvo jokių galimybių, mažąjai dukrai Aldonai buvo vos vieneri metukai. „Naktį prie savo buto matydavome sargybą, sekdavo kiekvieną mūsų žingsnį. Tėvelis kiekvieną vakarą pasiruošdavo batus, rūbus ir laukdavo suėmimo. Mama nemiegodavo naktimis, maldaudavo tėčio trauktis“, - tragiškus įvykius pasakoja jo dukra.
1941 metais kovo mėnesį S. Raštikis paklausė savo žmonos ir pasitraukė į Vokietiją.
Dukterų laukė Sibiras
Tačiau Lietuvoje likusios E. Raštikienės ir jų dukterų laukė dar sunkesni išbandymai.
„Iš pradžių galvota, jog didžiausias pavojus gresia buvusiam kariuomenės vadui – Stasiui Raštikiui. Bet tada visos strėlės nukrypo į Eleną. Čia pradeda ryškėti nepaprasta šios moters stiprybė. Ilgos tardymo valandos, persekiojimai, enkavedistų pastovus buvimas jų namuose – niekas moters nepalaužė.
Ji neišdavė, kur yra jos vyras. Visą laiką įtikinėjo, jog nežino“, – skaudžią istoriją pasakoja A. Savickienė ir atskleidžia skaudžią šeimos pabaigą: – „Bet tai saugumo netenkino. Ir tada buvo nuspręsta imtis pačių žiauriausių priemonių – atskirti motiną nuo vaikų“.
Elena buvo suimta ir mėnesį baisiomis sąlygomis laikyta bei nuolat tardyta Kauno kalėjime. Moteris tylėjo ir jokiu būdu neišdavė savo vyro. E. Raštikienę buvo nuspręsta išvežti į Kazachstaną. Tačiau prasidėjus Sovietų sąjungos ir Vokietijos karui, atsidarė kalėjimo kamerų durys.
Grįžusi namo E. Raštikienės laukė pati juodžiausia šeimos istorijos pusė. Moteris nerado savo dukrų. E. Raštikienės tėvai, broliai ir jos mažametės dukros buvo ištremtos į Sibirą.
Augo svetimose šeimose
1941 metais S. Raštikis grįžo į Lietuvą ir dirbo Lietuvos laikinojoje vyriausybėje krašto apsaugos ministru, vėliau – Karo muziejuje. Po trejų metų Raštikis su žmona emigravo į Vokietiją, kur gyveno Regensburgo ir Scheinfeldo stovyklose, 1949 metais pora pasiekė Jungtines Amerikos Valstijas.
Tuo tarpu iš Sibiro grįžusių judviejų dukrų galimai laukė antrasis išvežimas.
„Sibire mes visi baisiai skurdom, darbingų mūsų tarpe nebuvo, mirė mažoji sesutė Aldona ir senelis. Grįžus iš Sibiro mus įspėjo, kad mus gali išvežti antrą kartą. Todėl mes su sese buvome atiduotos į svetimas šeimas. Aš atsidūriau netoli Joniškio, o mano sesuo Akmenėje. Mūsų apie penkerius metus neleido į mokyklas, nes bijojo, kad sužinos tikrąsias mūsų tapatybes“, - pasakoja M. Raštikytė.
Meilė – nematoma stiprybė
Knygos „Raudonoji lemtis. Generolo dukros“ autorė A. Savickienė išnagrinėjo visus E. Raštikienės prisiminimus. Paklausus, kokia moteris buvo generolo žmona, autorė atsako tvirtai – nepaprastai stipri moteris.
„Ji tikriausiai šią savybę paveldėjo iš savo tėvų, ypač mamos, kuri ištvėrė ir karus, ir dvi tremtis, ir badą, ir pačių brangiausių žmonių mirtis...“, - sako ji ir nejučiomis bent pabando įsivaizduoti tuometinius E. Raštikienės išgyvenimus: - „Pati turiu dvi dukras, todėl, nors ir perskaičiau Elenos mintis jos užrašuose ir galėjau prisiliesti prie jos išgyvenimų, tačiau vis tiek nesuprantu, kaip ji išliko, kaip ji rado jėgų gyventi toliau. Iš kur tiek stiprybės?”.
E. Raštikienė buvo nepaprastai atsidavusi vyrui. Jos meilė generolui S. Raštikiui buvo nepaaiškinama vidinė jėga.
„Tai buvo nepaprastai vyrui atsidavusi moteris. Gal ne visiems ir suprantami jos paskutinių metų veiksmai, kurie atsispindi asmeniniuose laiškuose. Tikriausiai meilės dėka ji išgyveno, ji ėjo į priekį, nors širdis iki pat mirties kraujavo. Žmonės kartais jos klausdavo: „Kaip tau pavyksta šypsotis..?“ Gal tai buvo kaukės, nes viduje ji visada verkė, bet žinojimas, kad ji reikalinga savo vyrui, jausdama jo petį, ji negalėjo palūžti”, - sako A. Savickienė.
Nepamiršo Lietuvos ir dukterų
Generolo žmona visada be galo mylėjo Lietuvą. Net ir gyvendama Amerikoje ji lankydavosi lietuviškose mišiose, dalyvaudavo lietuvių suėjimuose, priklausė „birutietėms“ ir Šaulių sąjungai.
„Šeima, tėvynė ir malda – tai buvo Elenos kertiniai akmenys”, - apibendrina knygos autorė.
S. Raštikis mirė 1985 metais, jis savo dukrų taip ir nebematė. Jo žmona Elena su jomis susitiko 1989 metais, likus vieneriems metams iki savo mirties.
Raštikių šeimos istorija – skaudi, jautri ir tragiška. Tai vienas iš skaudžiausių pavyzdžių, kaip karai ir okupacijos sunaikino, išdraskė ir pakeitė šeimų istorijas negrįžtamai.
