„Mūsų Prezidentė yra pasakiusi, kad „Lietuvoje dar kol kas apsimoka ir sukčiauti, ir vogti bei vengti mokesčių“. Sunku nesutikti, tačiau energijos tvermės dėsnis sufleruoja, kad jei kažkas kažkam apsimoka, vadinasi, turi kažkas kažkam neapsimokėti. Tad kita Prezidentės teiginio medalio pusė (ne tokia maloni) skamba taip: „Lietuvoje dar kol kas neapsimoka nesukčiauti, nevogti ir sąžiningai mokėti mokesčius“.
Kodėl? Pirma, kad sąžiningai mokesčius mokantys gyventojai apmoka ir „vagių, sukčių, kyšininkų bei kitų aferistų“ sąskaitas, tad juos slegianti mokesčių našta yra didelė (pvz. Lietuvoje darbuotojai sumoka daugiau mokesčių nei danai, norvegai ar slovėnai, nekalbant apie anglosaksų šalis, tokias kaip Airija, JK, Australija ar Naujoji Zelandija).
Antra, esant dideliam „vagių, sukčių, kyšininkų bei kitų aferistų“ skaičiui (įskaitant ir viešąjį sektorių bei pačius seimo narius), net ir esant dideliems mokesčių tarifams, šalis nesugeba surinkti pakankamai mokesčių ir, atitinkamai, nesugeba teikti adekvačių viešųjų paslaugų (pvz. duobėti keliai, kyšiai gydymo įstaigose, skurstantys dėstytojai, pensininkai ir t.t.), tad sąžiningai mokantys mokesčius gyventojai ne tik yra apkraunami dideliais mokesčiais (nes sumoka ir už sukčius), bet taip pat turi kęsti prastą viešųjų paslaugų kokybę ir/arba mokėti papildomai (kyšiai, privati medicina, korepetitoriai ir t.t.) už jam priklausančias viešąsias paslaugas. Tokią sistemą aš pavadinčiau „blogovės valstybe“ su visais savo šalutiniais efektais: didžiausia Europos sąjungoje emigracija bei didele pajamų nelygybe (antra po Rumunijos – net Bulgarijoje ji mažesnė...).
Blogiausia šioje istorijoje yra tai, kad politikai nesupranta, kad jei sistema nepasikeis, Lietuvos laukia labai blogas likimas. Nesutvarkius esminės „vagių, sukčių ir kyšininkų“ problemos, bet kokios diskusijos apie pensijų didinimą (Blinkevičiūtė skubėjo kelti pensijas prieš krizę, bet šiuo metu Lietuvoje jos yra mažiausios Baltijos šalyse), tvarų valstybės biudžeto subalansavimą (Kubilius didino mokesčius, siekdamas subalansuoti biudžetą, tačiau Lietuvą net nuo krizės labiau nukentėjusi Latvija aplenkė ir įsivedė eurą anksčiau), ar gerovės valstybės kūrimą (Socialdemokratai metai iš metų tvirtina „socialiai orientuotą biudžetą“, tačiau Lietuva kaip buvo, taip ir tebėra, viena iš didžiausią pajamų nelygybę, skurdo lygį bei mažiausiai lėšų socialiniai apsaugai skirianti šalis).
Ką daryti? Nustoti apsimetinėti, kad mes kuriame „gerovės valstybę“, išlaisvinti sąžiningai mokesčius mokančius gyventojus iš mokesčių jungo, mažinant juos iki anglosaksų šalių lygio (Airija galėtų būti pavyzdys, o Šveicarija – ilgesnio laikotarpio idealas), atsisakyti nereikalingų valstybės funkcijų (pvz. didžioji dalis darbo biržos funkcijų) efektyvinti viešųjų pirkimų kontrolę (auksinės šakutės ir pan.), mažinti netikslingą perskirstymą (geriau didinti mokesčių progresyvumą) ir svarbiausia: didinti paskatas mokėti pajamų mokesčius, kiek įmanoma, susiejant juos su gaunama nauda (pvz. moki mokesčius – gauni draudimą, nemoki – negauni. Moki daugiau –gausi didesnę pensiją, mažiau - mažesnę. Sumoki daug mokesčių – gauni VIP sveikatos draudimą pvz. atskirą palatą gydymo įstaigose, geresnį maitinimą ir pan.).
Kitu atveju, stipriai rizikuojame, kad kurdami „gerovės valstybę“, sukursime „blogovės valstybę“, kurioje didžioji dalis sąžiningų piliečių nusivils esama sistema ir emigruos, o šalyje liks „vagys, sukčiai ir kyšininkai“ su visomis iš to sekančiomis pasekmėmis“, – rašė Ž. Mauricas.
