Žydų gelbėtojai atrandami iki šiol
Metų pabaigoje Seimo Biudžeto ir finansų komiteto pirmininkas Bronius Bradauskas buvo pareiškęs, kad žydus Antrojo pasaulinio karo metais gelbėjusiems lietuviams valstybines pensijas turėtų mokėti ne Lietuva, o Izraelis. Skandalingas pareiškimas buvo įvardytas moraline degradacija, o Šiaulių apskrities žydų bendruomenės pirmininkas Borisas Šteinas sako kategoriškai nepritariantis tokiai politiko minčiai. „Lietuviai, kurie gelbėjo žydus, pirmiausia gelbėjo Lietuvos piliečius. Jų žygdarbis yra neįkainojamas. Juk jie rizikavo savo ir šeimos narių gyvybėmis. Tų žmonių beveik nebelikę. Jie nusipelnė didžiulės pagarbos“, – sako jis.
Šiaulių regione nebėra nė vieno gyvo žmogaus, kuris pats gelbėjo žydus, tačiau B. Šteinas mano, kad pasaulio teisuolių vaikai taip pat nusipelnė ypatingos pagarbos. „Jei tėvai buvo pasaulio teisuoliai, juk ir vaikų širdyse tas jausmas yra“, – sako B. Šteinas.
Lietuvoje skaičiuojama apie 800 žmonių, kurie gelbėjo žydus, tačiau jų yra daug daugiau. Neseniai paaiškėjo, kad Lygumų kaime palaidota žydaitė, kuri buvo išgelbėta lietuvių. Kas ji buvo, kol kas nežinoma. Neseniai bendruomenė sužinojo ir apie šeimą, kuri prisipažino, kad jų tėvų namuose buvo slepiama trejų metų žydaitė.
„Tik Lietuvai atkūrus Nepriklausomybę žmonės ėmė drąsiai kalbėti, kad gelbėjo žydus, bet liko tokių, kurie nutylėjo. Mes dabar bandome surasti, kieno buvo ta mergaitė. Ji mirė, nes susirgo. Globėjai bijojo kviesti gydytoją, bet už tai jų smerkti negalima, nes toks buvo laikmetis“, – sako pašnekovas.
Į šiauliečius fašistų okupacijos metais pagalbos besikreipusių ir likusių gyvų žydų istorijos yra skirtingos. Šiauliuose dar gyvena žydė Ida, gimusi Šiaulių gete 1942 metais. Kai Idai buvo dveji metukai, tėvas ją užmigdė vaistais ir suvyniotą į pagalvę sugebėjo išnešti iš geto. Idą sutiko priglausti ir užaugino neturtingi šiauliečiai.
Yra ne tik išgelbėtų, bet ir per stebuklą išsigelbėjusių žydų. Pasak B. Šteino, vieną mergaitę (Merą Šneiderytę (Marijoną Tiesnesienę) su broliu, juos jau vedant žudyti, vienas geradaris kažkaip sugebėjo išvesti iš eisenos ir paslėpti. Buvo du vyrai kurie pabėgo iš šaudymo duobės. Jie liko gyvi, o po karo išvyko į Izraelį. Pašnekovas gerai pažinojo ir žydą Josifą Turką, kuris buvo pabėgęs iš geto, prieš jį likviduojant. Vyras ilgai klaidžiojo po apylinkes, slapstėsi, nakvodamas tai pas vienus, tai pas kitus žmones, kol sulaukė Šiaulių išvadavimo.
„Buvome tikri, kad rytoj mūsų nenužudys“
Iki fašistų okupacijos žydai su lietuviais sugyveno gana gerai. Iškilus pavojui žydų gyvybėms, juos slėpė ir valstiečiai, ir gydytojai, ir kunigai.
Kai prasidėjo Antrasis pasaulinis karas, dalis žydų bėgo į Sovietų sąjungos gilumą. Arkliais, dviračiais, pėsti, įveikdami sunkias kliūtis keliavo, kęsdami badą, šaltį, ligas. B. Šteino šeima – tėtis, mama, trys vaikai ir seneliai – taip pat pasitraukė į Rusiją. „Mes iki Pskovo važiavome arkliais. Labai sunkus kelias buvo per Latviją. Kai kurie žydai, neištvėrę sunkumų, grįžo atgal. Jie pakliuvo naciams į rankas, buvo nužudyti, įkalinti getuose. Holokaustas žydams – baisus žodis. Per holokaustą šeši milijonai žydų žuvo Europoje, per du šimtus tūkstančių – Lietuvoje“, – sako pašnekovas.
Tie, kurie gyveno Rusijoje, negyveno prašmatniai. „Gyvenome barakuose, šalome, badavome, bet buvome tikri, kad rytoj mūsų nenužudys. Mūsų šeima iš Pskovo prekiniais traukiniais buvo evakuota į Tatarstaną. Nė vienas nežinojo, kur mus veža. Kiti buvo išvežti į Uzbekistaną, Kazachstaną. Man tada buvo aštuoneri“, – prisimena B. Šteinas.
Vyras sako, kad jo šeima buvo neturtinga ir išvyko turbūt todėl, kad neturėjo ko prarasti. Juk žydų buvo visokių – ir turtingų, ir vidutiniokų, ir skurdžių. Informacijos, kas laukia žydų, atėjus fašistams, buvo pakankamai. 1939-aisiais buvo okupuota Klaipėda ir žydai iš ten jau bėgo.
Gyvenant Rusijoje, B. Šteino tėvas buvo pašauktas tarnauti 16-oje lietuviškoje divizijoje. Mama turėjo išlaikyt šeimą, dirbo elevatoriuje. Kai karas baigėsi, tėvas 1945-ųjų birželį grįžo į Šiaulius ir atsiuntė dokumentus šeimai, kad grįžtų.
„Spalį atvykome į geležinkelio stotį. Šiauliai atrodė baisiai – buvo visiškai sugriauti. Iš pradžių glaudėmės pas tėvo draugą, paskui išsinuomojome butą ir pradėjome naują gyvenimą“, – prisimena B. Šteinas.
„Siaubinga diena buvo 1943-ųjų lapkritį“
Prieš Antrąjį pasaulinį karą Šiauliuose gyveno 8500 žydų, tačiau jų padaugėjo iki 10 tūkst., nes iš Lenkijos ir Klaipėdos krašto atvyko pabėgėlių. Šiauliuose 1941 m. birželio 28 d. pradėti šaudyti ir masiškai naikinti žydai. Maždaug po mėnesio Šiauliuose buvo įkurti du getai, kur glaudėsi apie 5000 žmonių.
Pirmame, vadinamajame Kaukazo gete (Rėkyvos gatvėje prie senųjų žydų kapinių), buvo įkalinta apie 2950 žydų. Trūkstant vietų, žydų komiteto atstovai ėmė prašyti savivaldybės įkurti kitą getą. Tada buvo įkurtas Ežero ir Trakų gatvių getas. Čia buvo suvaryta per du tūkstančius žmonių.
Tie Šiaulių žydai, kurie nebuvo apgyvendinti getuose, buvo suvaryti į sinagogas. Ten vyko „selekcija“. Tie, kuriuos buvo numatyta nužudyti, buvo vežami į Luponių mišką. Kituose miesteliuose buvo kitaip – žydai buvo žudomi tik pirmosiomis dienomis.
„Gruzdžiuose gyveno apie penkiasdešimt žydų. Visi jie ten buvo nužudyti. Žagarė buvo unikalus miestelis – ten buvo dvi žydų bendruomenės su visa infrastruktūra: švietimu, mokyklomis, darželiais, banku, sinagogomis. Ten buvo nužudyti trys tūkstančiai žydų. Civilinėse žydų kapinėse buvo nužudyta keturiasdešimt vyrų – surinkti patys aktyviausi žmonės. Tai vyko kiekviename miestelyje“, – sako B. Šteinas.
Getas – tai aptverta teritorija, iš kurioje esančių namų buvo iškeldinti savininkai ir įkeltos žydų šeimos. Trakų ir Ežero gatvių geto vartus dabar žymi paminklinis akmuo. Pats getas buvo teritorija iki Tardymo izoliatoriaus ir Talkšos ežero. „Ten vyko gyvenimas. Geto kaliniai dirbo Bačiūnų durpyne, Pavenčių cukraus kombinate, oro uoste ir Ch. Frenkelio fabrike. Getas egzistavo iki 1944 metų liepos. Šiemet liepą sukaks 70 metų, kai jis buvo likviduotas. Likvidavus getą, visi jame buvę žmonės buvo išvežti į koncentracijos stovyklas“, – sako B. Šteinas.
Vyrai išgabenti į Dachau, moterys – į Štuthofą. O kas nutiko vaikams? „Siaubinga diena buvo 1943-ųjų lapkritį. Vyko vaikų žudymo akcija. Gete buvo sustiprinta sargyba. Buvo surinkti visi vaikai iki trylikos metų. Jie buvo išvežti ir nužudyti Normančių miške ir kitur. Akcija vyko dieną, kai suaugusieji buvo darbe. Namuose likę seneliai ir močiutės bandė priešintis, neatiduoti vaikų. Jie buvo paimti kartu su vaikais ir nužudyti“, – sako B. Šteinas.
Iš koncentracijos stovyklų grįžo nedaugelis. Po karo, pasak pašnekovo, į Šiaulius tegrįžo 600-700 žydų. Žydus iš koncentracijos stovyklų išlaisvino rusų ir amerikiečių kariuomenės, tad kaliniams buvo galimybė pasirinkti, kur nori vykti. Dalis žydų į Lietuvą negrįžo, dalis atvyko ieškoti savo artimųjų.
„Didžiuojuosi, kad esu žydas“
Per holokaustą buvo nužudyta apie dešimt tūkstančių Šiaulių apylinkėse gyvenusių žydų. Kodėl juos norėta sunaikinti? B. Šteino nuomone, tokia buvo Hitlerio, fašizmo ideologija. Vokietijoje iki Hitlerio juk žydai normaliai gyveno, klestėjo.
Tarpukariu Šiauliuose veikė žydų įsteigti trys vaikų darželiai, dvi pradžios mokyklos, gimnazija ir progimnazija, jie turėjo savo biblioteką, knygynus, veikė žydų amatų mokykla, kurioje buvo rengiami batsiuviai, šaltkalviai ir siuvėjos. 1898 m. mieste buvo pastatyta geriausia gubernijoje ligoninė su operacine, ambulatorija, vaistine.
„Žydų kultūra – dalis Lietuvos kultūros. Jie Šiaulių ekonominei raidai turėjo didelės įtakos. Ir intelektualinis žydų potencialas buvo didelis. Rinkome medžiagą apie Šiaulių gydytojus. Didžioji dalis jų buvo žydai. Pramonė irgi buvo jų rankose – keli odos fabrikai, linų perdirbimo įmonė, muilo fabrikas, grožio, fotosalonai, parduotuvės, restoranai, kavinės, ledainės. Tai buvo prestižiniai objektai, o darbo vietos buvo kuriamos visiems miesto gyventojams. Lietuvoje žydų bendruomenė buvo labai gausi. Norėta atimti turtą, išnaikinti intelektualus, sunaikinti vieningą bendruomenę“, – sako vyras.
Kodėl iki šiol yra žmonių, kurie, išgirdę žodį žydas, suklūsta? „Mes integruoti į visuomenę, dirbame, mokomės, bet buitiniame lygyje atsiranda įžeidimų. Manau, tai – kultūros, išsilavinimo stoka. Svarbu, kaip į tai žiūrėsi. Kiti, vos pasakius žodį „žydas“, priima, kad jį užgaulioja. Na, pasako, kad esu žydas, bet aš juk ir esu žydas. Aš didžiuojuosi, kad esu žydas“, – šypsosi B. Šteinas.
