Apie „Snoro“ turto kilmę ir kai kurių akcininkų veiklą jau senokai sklinda kalbos. Ir ne tik Lietuvoje. Apie tai – LTV „Savaitėje“.
Vyriausybė nacionalizavo „Snorą“ po perspėjimo, kad bankui gresia nemokumas. Laikinuoju administratoriumi paskirtas Simonas Freakley. Jo vadovaujami „Krool“ konsultantai prieš metus atliko „Snoro“ akcininko Vladimiro Antonovo reputacijos tyrimą. Dabar laikinajam nacionalizuoto banko „Snoras“ administratoriui pavesta nustatyti, kiek ir kokio turto valdė „Snoras“. S. Freakley teigimu, dalis banko turto naudota ne banko, o akcininkų reikmėms.
Neoficialiais duomenimis, „Snoras“ už gyventojų ir verslininkų bankui patikėtus pinigus pirko užsienio vilas, butus, ištisus pastatus, prabangius automobilius, riedančios ne tik Lietuvos keliais.
Tai ne pirmas Lietuvos teisėsaugos tyrimas „Snore“. Prieš porą savaičių Generalinė prokuratūra nutraukė 2007 m. Finansinių nusikaltimų tyrimo tarnybos pradėtą tyrimą. Įtarta, kad daugiau nei 8 mln. litų, gautų iš lengvatinių mokesčių zonose įsikūrusių bendrovių, investuota į „Snoro“ akcijas. tyrimas pateko į aklavietę, nes Rusija atsisakė Lietuvos prokurorams suteikti informaciją. Kiek tokių tyrimų nutraukta – nežinia, tačiau „Snorą“ nuo pat pradžių lydi šleifas.
1998 m.vyko keturių asmenų suėmimas. Šie atvažiavo saugumiečiams parduoti 10 000 netikrų dolerių, siūlė atvežti dar daugiau – neribotą kiekį iš Jungtinių Arabų Emyratų. Du iš sulaikytųjų – Lietuvos KGB karininkai, vienas jų dirbo „Snoro“ vindikacijos tarnyboje. Padirbtus dolerius atvėžė „Snoro“ automobiliu. Bankas Saugumo prašė grąžinti tarnybinį automobilį, pistoletą, šovinius ir radijo stotį. Per kratas pas apsaugininką aptikta įranga ir slapčia įrašytų pokalbių, kuriuose – keliasdešimt aukščiausių valdžios, policijos, prokuratūros, saugumo pareigūnus kompromituojančių pokalbių apie jų intymų gyvenimą ar net lojalumą valstybei.
Beveik prieš dešimtmetį – 2002 m. – mūsų saugumiečiai sužlugdė užsienio mafijos planą, kaip už daugiau nei milijardą litų įsigyti „Snoro“ akcijų ir užvaldyti du trečdalius banko. Pinigus žadėjo pervesti Monako Grimaldi kunigaikščių atstovu prisistatęs Prancūzijos pilietis Jeanas Philippe'as de Grimaldi. Saugumiečiai išsiaiškino, kad tai apsišaukėlis, jo tėvas – eilinis rumunas, o ši kompanija susijusi su Rusijos mafija. Jie planavo užvaldę paversti „Snorą“ didžiausiu Baltijos šalyse.
„Investuojant į „Snoro“ banką siekiama legalizuoti neaiškios kilmės kapitalą“, – taip situaciją apibūdino tuometinis Valstybės saugumo departamento generalinis direktorius Mečys Laurinkus.
Tačiau po metų didžiausią „Snoro“ akcininką nusipirko rusų „Konversbank„. Taip „Snoro“ šeimininkais tapo rusai. Šiam sandoriui Lietuvos banko palaiminimo nereikėjo.
Netrukus „Konversbank“ investavo dar 25 milijonus ir perėmė „Snoro“ kontrolę. Rusijos spauda šį sandorį vadino keistu. Keturis kartus mažesnis už „Snorą“ „Konversbank“ aptarnavo vien Rusijos atominės energetikos ministerijos sistemą.
Gal būt todėl, kad pagrindinis „Konversbanko“ savininkas – mokslininko, dalyvavusio kuriant sovietų branduolines raketas, anūkas Vladimiras Antonovas. Jo tėvo pažintys atominės energetikos ministerijoje galėjo padėti sūnaus verslui, o šis ieškojo kaip įsitvirtinti būsimosios Europos Sąjungos erdvėje.
Netrukus pusiau rusiškas „Snoras“ įsigijo „Latvijos Krajbanka“. Prasidėjus pasaulinei krizei V. Antonovas jaunesnysis siekė supirkti Skandinavijos, Baltijos šalių bankus, veržėsi į Didžiąją Britaniją, tačiau bankų priežiūros institucija „Snorui“ steigti filialą neleido. Dažniausia tokio atsisakymo priežastis – įtarimai dėl neskaidrios veiklos, pinigų plovimo.
V. Antonovas svajojo savo rankose išlaikyti Švedų automobilių koncerno SAAB akcijas, tačiau Švedijos ir Jungtinių valstijų valdžios atstovai sandorį užblokavo.
Kai kas Antonovus sieja su 2006 m. įvykdyta Rusijos centrinio banko vadovo Andrejaus Kozlovo žmogžudyste. A. Kozlovas vadintas vienu ryžtingiausiu kovotoju su finansiniu nusikalstamumu. Anot žiniasklaidos, nužudytasis išvakarėse viešai abejojo „Konversbanko“ veiklos skaidrumu.
2009 m. pasikėsinta ir į Antonovą vyresnįjį. Į jį paleista 18 šūvių. Rusijos žiniasklaida spėlioja, kad į jį šaudyta galbūt dėl jo ir sūnaus verslo. Dar prisiminta, kad prieš dešimtmetį, siekdami atsikratyti įtarimų dėl pinigų plovimo, Antonovai galėjo „užsakyti“ verslo partnerio nužudymą.
Tačiau visa tai tik spėlionės – Rusijos teisėsauga neištyrė nė vieno nusikaltimo. O Antonovai savo verslą iš Rusijos patraukė, pasiprašė ir gavo leidimą gyventi Londone.
Pranešta, kad po Lietuvos vyriausybės sprendimo nacionalizuoti „Snorą“ V. Antonovas atvyko į Latviją, kur tariasi dėl tolesnių veiksmų.
Joana Lapėnienė
LTV „Savaitė“
