Užgriuvus pastarajam sunkmečiui verslininkai, politikai, mokslininkai, net patys finansų analitikai suka galvą ir niekaip nesupranta, kas vyksta. Pasaulio ekonomikai gydyti įvairiose pasaulio šalyse esą išleista jau trilijonai Jungtinių Amerikos Valstijų (JAV) dolerių, tačiau ši kaip gulėjo reanimacijos palatoje, taip tebeguli.
O juk dar Didžiosios depresijos (1929-1940) metais buvo šnekama, jog, girdi, ilgiausias (kol kas) žmonijos istorijoje ekonomikos nuosmukis įsisiautėjo neva dėl to, kad į jį laiku neįsikišo šalių vyriausybės. Girdi, jei didžiausios to meto ekonomikos - Amerika, Vokietija, Prancūzija ir Didžioji Britanija - į gęstantį pasaulinio ūkio laužą būtų laiku įmetusios šimtus milijardų, planeta nebūtų nusiritusi į viduramžius, kai Vakaruose didžiųjų miestų žmonės badavo, o kai kurie jų net mirdavo iš bado.
Kaltininkų rasti neužtrunkama
Kaip ir dabar, prieš 70 metų prasidėjus krizei pasaulis greitai sužinojo, kas yra „tikrieji“ sunkmečio kaltininkai. 1929-aisiais keiksmažodžiu tapo BBV - bankininkai, brokeriai ir verslininkai. Jokiu būdu ne konkretūs, o pilka jų masė.
Taigi bausti nebuvo ko - masės juk į cypę neuždarysi! 2009-aisiais padėtis jau truputį kitokia. Atitinkanti, taip sakant, laiko dvasią. Šalia BBV dėl sunkmečio jau kaltinama dalis „neatsakingų“, jau bankrutavusių ar bankrutuojančių Amerikos investicinių fondų. Ir net minimos kai kurios konkrečios buvusių jų vadovų esą krizės sukėlėjų - Bernardo Madoffo ir Alleno Stanfordo - pavardės. Girdi, būtent šių godžių niekšų veikla ir lėmė, kad pasaulis įkrito į ekonominę duobę, kad akimirksniu tapo skurdžiais milijonai turtuolių, taip pat - didelė dalis vidurinės klasės atstovų.
Minimi net konkretūs skaičiai, kiek sąžiningų pasaulio įmonių ir piliečių į akcijas įdėtų pinigų nusikaltėlių dvejetukas iššvaistė. Išaiškėjo, kad Madoffas vėjais paleido nuo 50 mlrd. iki 80 mlrd. JAV dolerių, Stanfordas - dar 8 mlrd. ta pačia valiuta. Kad būtų įtikimiau, šalia net pateikiama schemelė, kaip tuodu išgamos pasaulį apkvailino. Pasirodo, tam reikia visai nedaug - įkurti investicinę bendrovę, išleisti pluoštelį vertybinių popierių ir suvilioti šimtą kitą fizinių bei juridinių asmenų, o dar geriau - keletą turtingų valstybių. Kad tos, tikėdamosi nedirbdamos lengvai uždirbti iš palūkanų, pradėtų pirkti popierius. Paskui, girdi, virvutė jau vejasi pati - vertybinių popierių išleidžiama vis daugiau, pasitikėjimas jais auga, investuotojų daugėja, kol galiausiai pastatoma piramidė. Tiesa, surinktus pinigus ne visuomet pavyksta investuoti į pelningą veiklą, tačiau esą nuo to piramidės negriūva - tariamai sumenksta tik investuotojų gaunami pelnai už palūkanas.
Procesas, girdi, gali vykti amžiais, jei ne tokie šlykštūs ir įžūlūs tipai, kokie yra, pavyzdžiui, Madoffas su Stanfordu. Esą asmeninio pasipelnymo tikslais jie nuo investuotojų nuslėpė nuostolius, gražino savo kompanijų skaičius, o pagražinę žėrėsi šimtus milijonų „premijinių“ sau į kišenę. Šit ir atsivėrė bedugnė - ne tik po investuotojų, bet ir po viso pasaulio kojomis. Nes: aferos mastai irgi buvo pasauliniai.
Dainelė graži, ja tiki nemaža dalis Amerikos, kurios piliečiams pasaulis baigiasi ties gimtųjų Jungtinių Valstijų siena. O štai toliau savo nosies matantiems žmonėms kyla logiškas klausimas. Madoffas su Stanfordu iššvaistė „vos“ nuo 58 mlrd. iki 88 mlrd. JAV dolerių. Tad dėl ko, į savo ekonomiką vien Amerikai jau sukišus 700 mlrd. ta pačia valiuta ir naujai išrinktam JAV prezidentui Barackui Obamui pažadėjus sukišti dar 2 trilijonus JAV dolerių aferistų padarytai žalai užglaistyti, reikalai ir toliau ritasi tik į bloga?
Pasirodo, rimti ekonomikos analitikai jau yra seniausiai padarę išvadas, kurios atsako - kas ir kaip. Ir jos buvo padarytos dar tuomet, kai buvo atidžiai išanalizuotas Didžiosios depresijos patyrimas. Todėl verta pasiknisti istorijoje.
Amerikos spindesys ir skurdas
Tvirtinama, kad Didžioji depresija buvo anaiptol ne pirmas toks sunkmetis pasaulio istorijoje. Taip pat teigiama, kad daugiausiai Vakarų šalių didmiesčius palietusi krizė nebuvo pati didžiausia per visą žmonių civilizacijos gyvavimo istoriją - esą pačią didžiausią, giliausią, globaliausią ir t.t. neva išgyvename dabar. Tačiau šiandieninė mūsų tema - ne apie tai.
Daug svarbiau, kad abi krizės prasidėjo nuo to paties - į rinką išmetus didžiulį kiekį dolerių, buvo sukeltas vartojimo bumas. Kaip sako istorija, netrūko žaliųjų popierėlių ir XX a. pradžios Amerikoje. Ką tik Europoje buvo pasibaigęs Pirmasis pasaulinis karas, apsukrūs užatlantės verslininkai, ypač tie, kurie dalino paskolas ir gamino ginklus, vartėsi pasakiškuose turtuose. Kodėl gi nepastūmėjus į priekį pramonės ir paslaugų sektoriaus, žemės ūkio?
Nuo 1925 iki 1929 m. Amerikos bendrasis vidaus produktas išaugo milžiniškus tais laikais 14,3 proc. - nuo 90,5 mlrd. JAV dolerių per metus iki 103, 6 mlrd. JAV dolerių per metus. Pradėti masiškai gaminti inovaciniai tais laikais daiktai - automobiliai, radijo imtuvai, lėktuvai, buities priemonės ir t.t. Turėdami atliekamų pinigų žmonės aktyviai investavo ir į vertybinių popierių rinką. Per ketverius metus ji išaugo net 3,3 karto - nuo 27 mlrd. JAV dolerių (1925 m.) iki 89 mlrd. JAV dolerių (1929 m.). Tuo metu, kai palūkanos už turimas akcijas nebuvo leidžiamos žemyn, atpigo realūs skolinami pinigai. Dar 1927 m. užatlantės bankai už juos prašė 6,5 proc. metinių palūkanų nuo paskolintos sumos, o po dvejų metų - jau tik 4 proc. Nenuostabu, kad kreditai buvo imami masiškai. Taip pat - ir tam, kad užstačius jau turimus vertybinius popierius už įgytas lėšas būtų galima įsigyti naujų obligacijų, akcijų ir t.t. Lyg grybų po lietaus pridygo investicinių fondų, supirkinėjusių vertybinius popierius už vadinamųjų pajininkų lėšas ir investavusių juos neva į pelningas verslo sritis. Vadinamosios finansinės piramidės kilo kaip ant mielių.
Visi džiaugėsi tol, kol atėjo 1929-ųjų ruduo. Tuomet Amerikos ekonomiką ištiko krachas. Per ne visus du mėnesius - nuo spalio 24-osios iki lapkričio 13-osios - Niujorko akcijų biržos „Dow Jones“ indeksas nukrito net 48 proc. Per rekordiškai trumpą laiką investuotojai prarado 25-30 mlrd. JAV dolerių, tai buvo lygu maždaug trečdaliui tuometinės Amerikos BVP.
Ekonominė suirutė persimetė ir į Europos biržas. Prasidėjo mažiausiai ketverius metus trukusi gili Vakarų pasaulio ekonominė žiema.
Nežinia, kaip bus šįkart, tačiau anuomet tikruosius Didžiosios depresijos kaltininkus sugebėta įvardyti net jai dar nesibaigus. Šįkart, matyt, bus kitaip.
ANONSAS
Rytojaus „Respublikoje“ skaitykite versiją, kaip galėjo būti iš tikrųjų prieš 70 metų pasaulis atvestas į ekonominį krachą.
Pamokanti istorija Nr.1
1929 m. prasidėjus Didžiajai depresijai dar po metų žmonės tikėjo, kad viskas pasibaigs laimingai. Tai atsispindėjo ir dainose. 1930-aisiais buvo dainuojama „Laimingos dienos sugrįš (Happy Days Are Here Again)“. Tačiau jau po metų buvo džiaugiamasi kad ir tuo - „Aš gavau penkis dolerius! (I‘ve Five Dollars!)“. O jau 1932 m. vienoje dainoje skambėjo žodžiai: „Broliuk, duok man centą?.. (Brother, Can You Spare a Dime)“.
Pamokanti istorija Nr.2
1929-1933 m. Jungtinių Amerikos Valstijų (JAV) bendrasis vidaus produktas smuko 1,85 karto - nuo 103,9 mlrd. iki 56 mlrd. JAV dolerių. Investicijos smuko 85 proc. Nedarbas išaugo nuo 3 iki 25 proc. - 1933-iaisiais net 17 mln. amerikiečių neturėjo pragyvenimo šaltinio. Iš jų 2,5 mln. neteko ir stogo virš galvos. Teigiama, kad Didžioji depresija daug prisidėjo prie to, kad sustiprėjo raudonieji ir rudieji fašistai.
Jungtinių Amerikos Valstijų makroekonominiai rodikliai 1929-1933 m.
Metai BVP (mlrd. JAV dolerių) Pinigų masė (mlrd. JAV dolerių) Kainų indeksas (1929 m. - 100 proc.)
1929 m. 103,6 46,60 100,00
1930 m. 91,2 45,73 97,41
1931 m. 76,5 42,69 88,68
1932 m. 58,7 36,05 79,67
1933 m. 56,4 32,55 75,44
Pagal „Istorija SŠA“
Vidmantas Užusienis
