Žurnale „Proceedings of the National Academy of Sciences“ publikuotame tyrime teigiama, kad nuodų gamybą burnoje lemiantys genai yra aptinkami tiek roplių, tiek žinduolių DNR. Taigi, nors dabar ir negalime nužudyti įkandimu, hipotezė, kad toks gebėjimas gali kada nors išsivystyti, nėra visiškai nepagrįsta.
Tyrimo autoriai bandė išsiaiškinti, kaip atsirado tam tikrų gyvūnų gebėjimas burnoje gaminti nuodus, kuris nepriklausomai išsivystė įvairiausioms gyvūnų rūšims, pradedant gyvatėmis ir baigiant vorais. Ankstesniuose tyrimuose didesnio dėmesio susilaukdavo genai, lemiantys konkrečių toksinų gamybą, o atsakymų apie tai, kaip tokia gynybos sistema apskritai susiformavo, ieškoma nebuvo.
Bandydami rasti šį atsakymą, naujojo tyrimo autoriai nusprendė tirti ne su konkrečių toksinų gamyba susijusius genus, o taip vadinamus „namų ruošos genus“ (angl. housekeeping genes), kurie palaiko ir reguliuoja nuodų gamybą burnoje. Tirdami Taivano habu gyvatės genomą, mokslininkai aptiko apie 3 000 tokio tipo genų. Juos komanda pavadino „metanuodų tinklu“ (angl. metavenom network).
Šiame tinkle esantys genai daugiausia yra atsakingi už svarbų nuodų gamybos etapą –baltymų susivyniojimo reguliavimą. Tiksliau sakant, metanuodų tinklo genai pagal savo funkciją yra skirstomi į dvi grupes: genai, kurie numato, aptinka ir „pervynioja“ netaisyklingai susivyniojusius baltymus, ir genai, užtikrinantys, kad netaisyklingai susivynioję baltymai būtų suardomi, siekiant išvengti ląstelių apnuodijimo.
Tirdami kitų roplių ir žinduolių, įskaitant ir žmonių, genomus, mokslininkai visuose juose aptiko tokius pačius genus. Vienintelis skirtumas – vietoje nuodingų baltymų gamybos palaikymo, nenuodingoms rūšims šie genai lemia taisyklingą seilių baltymų susivyniojimą.
Taigi, nors gyvačių nuodų liaukų ir žinduolių seilių liaukos atlieka skirtingas funkcijas, mes turime tokį pat reguliuojančių genų rinkinį, kuris išliko dar nuo tada, kai tolimoje praeityje šios dvi linijos atsiskyrė.
„Daug mokslininkų intuityviai žinojo, kad tai yra tiesa, tačiau tai yra pirmieji konkretūs įrodymai, kad nuodų liaukos išsivystė ir ankstyvųjų seilių liaukų, – aiškino tyrimo autorius Agneeshas Barua. – Ir nors nuo to laiko gyvatės „išmoko“ gaminti įvairiausius toksinus ir taip įgavo daugiau nuodų gamybą lemiančių genų, tokie žinduoliai kaip kirstukai gamina paprastesnius nuodus, labai panašius į seiles.“
Šis atradimas atskleidžia aiškų evoliucijos kelią, kuris parodo, kad ateityje kai kurie žinduoliai įgaus gebėjimą gaminti nuodus burnoje.
A. Barua pasakojo: „XX a. 9 deš. buvo atlikti eksperimentai, parodę, kad žiurkių patinų seilėse yra junginių, kurie, suleidus pelėms, yra labai nuodingi. Susidarius tam tikroms ekologinėms sąlygoms, pelės, kurių seilėse yra nuodingų baltymų pradės aktyviai daugintis, ir po kelių tūkstančių metų, mes galimai susidursime su nuodingomis pelėmis.“
Žmogaus seilėse yra baltymo, vadinamo kalikreinu, kuris yra aptinkamas net keliuose nuodingų gyvūnų rūšių išskyrose. Kitaip tariant, mes taip pat turime pagrindinius komponentus, reikalingus mirtinam įkandimui išsivystyti.
