Alinos pažintis su žirgais prasidėjo vaikystėje. Žirgų ir arklių turėjo jos senelis, todėl mergina natūraliai susipažino su šiais gyvūnais ir gavo pirmąsias žinias. Iš Trakų kilusi Alina čia netoliese lankė jojimo treniruotes, vėliau dirbo jojimo trenerio padėjėja bei jojimo trenere. To buvo negana, taigi, padrąsinta artimųjų, Ostruvkos kaime, visai šalia Trakų, įkūrė jojimo klubą „Laimingas žirgas“. „Pradžia tikrai nebuvo lengva ir jau ne kartą norėjosi viską mesti. Bet praeina nuovargis ir eini pirmyn, - sakė A. Šiuškienė, jojimo klubui tokį pavadinimą davusi neatsitiktinai. - Norisi, kad čia žirgai jaustųsi laimingi. Toks pavadinimas įpareigoja.“
Merginą pavadinti žirgų užkalbėtoja noras kyla pamačius, kaip stebuklingai ji susikalba net su pačiais aikštingiausiais žirgais prie kurių kiti net bijo prisiartinti.
Banda išaugo nejučia
Šiuo metu A. Šiuškienės žirgyne laikoma 13 žirgų, tarp kurių vienas ponis ir kumeliukas. Tokiai bandai prižiūrėti reikia nemažai laiko ir jėgų, tačiau mergina nesiskundžia. „Darbo labai daug. Bet tai ir laisvalaikis. Kaip sakoma, jei turi mėgstamą darbą, tai niekada nereikia dirbti. Arba, jei turi darbą kieme, tai visada ir dirbi“, - šypsosi Alina. Paklausta, kas sunkiausia dirbant su žirgais, žodžio kišenėje neieškanti mergina susimąsto. „Geras klausimas. Sunkiausia, kai pavargsti. Tada reikia pailsėti ir viskas vėl gerai“, - sako ji.
Žirgyno istorija prasidėjo nuo vieno žirgo, kurį mergina su vyru Robertu įsigijo savo poreikiams.
„Iš pradžių su Robertu nusipirkome 5 mėnesių kumelaitę. Paskui pagalvojome, kad reikia ir antro – juk mes tai dviese. Taigi, nupirkome ir kumelaitės broliuką tokio paties amžiaus. Ant tokių jaunų žirgų negali joti, todėl įsigijome ir jojamąjį. Taip pradėjome teikti pamokas kitiems, klientų pageidavimu atsirado ponis ir kiti žirgai“, - pasakoja Alina. Ji pripažįsta, kad nepasiduoti padeda šeima, vyras, kurie ne tik palaiko, bet ir reikiamu momentu stumtelti į priekį. Mergina juokiasi, kad jos vyras Robertas mėgsta patraukti per dantį, kad ji nemokanti net atostogauti, nes nuolat galvoja apie savo žirgus.
Nors kažkada net ir 5 žirgai atrodė labai daug, dabar džiaugiasi, kad jų yra dar daugiau, nes taip žirgai gali pailsėti, vieni kitus „išleisti atostogų“.
Sveikata ir laimė
Mergina yra įgijusi socialinio darbo specialybę. Gautos fiziologijos, psichologijos žinios darbe labai praverčia. Visgi, pasak Alinos, geriausias dalykas yra praktika. „Norėjau studijuoti ką nors susijusio su žirgais, tačiau Lietuvoje tai šiek tiek sudėtinga. Geriausia yra dirbti, būti su žirgais“, - sako ji. Siekdama specifinio mokslo Alina buvo pasiryžusi išvažiuoti studijuoti į Lenkiją, bet planus pakeitė kojos lūžis. Patirta kojos trauma buvo pirmą kartą Aliną atitolinusi nuo žirgų. Bet neilgam.
„Buvau atsitraukusi kuriam laikui, nebejodinėjau. Daugiausia dėl mamos, nes ji labai išgyveno. Bet pamačiau, kad kuo mažiau su žirgais būnu, tuo blogiau jaučiuosi, skausmas nepraeina. Grįžus pas žirgus ir kelio sąnarys pradėjo judėti, ir skausmas su laiku praėjo“, - sako Alina. Ji įsitikinusi, kad jodinėjimas ar tiesiog buvimas su žirgais veikia gydančiai. „Jei skauda galvą ar pilvą, užtenka nueiti pas arklius, pabūti ir viskas praeina, atsipalaiduoji“, - sako mergina. Jos manymu, žirgai teikia ne tik džiaugsmo, bet ir įvairiapusės naudos.
„Rūpinantis žirgais išsivysto didelis atsakomybės jausmas. Žirgai ramina, sugeria blogas emocijas. Nors jie nemoka taip reikšti emocijų kaip šunys, geriau juos pažinus pamatai, kad jie labai emocingi ir jautrūs gyvūnai. Labai svarbu išmokti su jais susikalbėti, kad žirgas žinotų, jog esi jo draugas, o ne grobuonis, norintis tik juo joti. Žirgas padeda pajusti laisvę, ryšį su gamta. Užtenka pažingsniuoti laukuose ir jau atsipalaiduoji, sušyla raumenys. Jausmas nepakartojamas - vien buvimas šalia žirgų yra terapija“, - sako Alina.
Pirmiausia žirgas
Sunkiausia būna žiemą, kai užšąla vanduo, žirgus reikia išvesti, parvesti. Žmogui labai padeda gera įranga, patogūs gardai su išėjimu į lauką, kad žirgas galėtų pats išeiti ir pareiti, daugiau judėti. Tačiau, kaip žinia, laikyti žirgus – brangus malonumas. Kol kas žirgyne ne visi žirgai turi gardus su išėjimu, nelepinant tipiškiems lietuviškiems orams, labai trūksta ir maniežo su stogu. Bet viskas prieš akis.
„Norint laikyti žirgus, pirmiausia reikia šeimos palaikymo, kitaip bus daug nesutarimų. Aš džiaugiuosi, kad mano vyras padeda kuo tik gali, išleidžia į brangius seminarus, net jei reikia pataupyti“, - sako Alina, kuri itin daug dėmesio skiria žinioms, padedančioms žirgus išlaikyti sveikus ir laimingus, gilinasi į natūralaus jojimo techniką, netradicinį dresavimą be fizinės prievartos. „Mano tikslas juos auginti kuo ilgiau, o ne parduoti vos kas ne taip, kaip daro daugelis. Kai žirgu joja daug skirtingų žmonių, jis traumuojamas tiek fiziškai, tiek psichologiškai, tačiau negalima dėl to žirgo išsižadėti. Man jie visi yra kaip vaikai – visi labai skirtingi, bet turiu išsamiai žinoti kiekvieno charakterį, kur statyti, kaip joti ir t.t.“, - sako ji.
Vienas iš sunkumų – pašaro žirgams organizavimas. Lietuviški orai tam nepadeda, nes nuolat lyjant ne iki gali išdžiūsta šienas, suvyniotas jis pradeda pūti, po prastos vasaros ir jo kaina būna didesnė. Nelengva gauti ir gerų avižų, išvengti alergijų.
„Žirgai - brangus malonumas. Yra taip, kad pirmiausia ne sau, o žirgui eini pirkti, nes reikia ir pobalnių, ir inventoriaus. Viskas susidėvi, lūžta, plyšta. Todėl galvojam iš anksto: tai, ko reikia vasarą, perkame žiemą ir atvirkščiai, nes pigiau“, - sako A. Šiuškienė. Pasak jos, pradžioje tai ir buvo sunkiausia – organizuoti darbus, parūpinti reikalingas priemones, pašarus.
Vaikai mokosi ne tik joti
Žirgyne „Laimingas žirgas“ pastoviai joja keliolika mokinių. Anot Alinos, jų tikrai būtų dar daugiau, jei šis užsiėmimas kainuotų pigiau. Dėl taupymo ir sezonų ypatumų, dalis vaikų jojimo treniruotes lanko tik vasarą arba tik žiemą. Čia aštuonios 60 minučių trukmės pamokos kainuoja 300 litų, tačiau vaikams žirgyne leidžiama būti ir visą dieną – ne šiaip „bimbinėti“, bet rūpintis žirgais, bendrauti su jais, šukuoti, valyti.
Jau trečius metus žirgyne organizuojama jojimo stovykla, kurioje vaikai ne tik joja, bet ir įgyja teorinių bei praktinių žinių, mokosi suprasti žirgų kalbą, patys su jais susikalbėti. Dvejus metus buvusi dienos stovykla, šiemet ji tapo stovykla su nakvyne. „Taip turime daugiau laiko viską pamatyti, išbandyti, pasimokyti. Vaikai klauso paskaitų, žiūri filmus, šeria, valo žirgus, jodinėja“, - sako A. Šiuškienė. Anot jos, labai svarbu, kad vaikai suprastų, jog laikyti žirgą nėra taip paprasta ir reikia įdėti daug darbo, turėti kantrybės.
