Ar atpažįstate, kas šis vaikas?
Atlikėjas Radži sutiko su naujienų portalo tv3.lt skaitytojais pasidalinti dar niekur nematytais kadrais.
„Po daug metų sutikau fotografą Ričardą Grigą, kuris prisiminė ir parodė fotografijas iš 1989 m. Darytas fotografijas ir tuo metu filmuotas filmas „Mylimoji iš raudono namo“ (1989 m., 30 min.) -Iš „Panevėžio moterų kalėjimo“ moterų gyvenimo ten.
„Akimirkos iš Panevėžio moterų kalėjimo“ 1989 metai. Radži sėdi labai jau susirūpinęs kažko. Įdomu ko?!,gal Šukas kas nors paėmė ir neatsiklausė“, – juokavo vyras.
Naujienų portalas tv3.lt primena, kad kiek anksčiau vyras pasakojo apie savo globėją.
Scenos grandas jautriai kalbėjo apie tai, ką suteikė jam globėja Vida: „Džiaugiuosi, kad ją dar turime ir mylime, gerbiame. Už visas jos pastangas. Jei ne jų giminė, nežinau, ar šiandien dainuočiau. Manau, kad neturėčiau to, ką turiu šiandien: žmonių meilę, publiką. Dėkoju Dievui, kad ji gyva, sveika ir visi esame kartu.“
Anot pašnekovo, būtent ji jam suteikė prieigą į muzikos pasaulį. „Pirmi žingsniai į muzikos pasaulį buvo vaikų globos namuose. 47 metus ji dirbo muzikos mokytoja. Dar ir daugiau galėjo dirbti, tačiau dėl sveikatos teko išeiti. Viskas prasidėjo nuo „Dainų dainelės“. Iki 10-ies aš nedainavau. Nuo mažų dienų mėgau šokius. Šokau rock 'n' roll. Gerai jaučiau ritmą. Sportinius šokius šokau 4 metus. Didžiausias globėjos pastūmėjimas į muzikos pasaulį buvo tada, kuomet laimėjome „Dainų dainelę“. Jos dėka ir laimėjo šį konkursą, gavau net ir „simpatijų prizą“, – tikino pašnekovas.
Tiesa, kuomet Radži gyveno vaikų globos namuose, jam nuolat dėmesį rodydavo visai ne Vida: „Kai mane atvežė į vaikų globos namus, iš pradžių mane nusižiūrėjo jos dukra. Jai patiko, kad aš buvau vienintelis čigoniukas vaikų namuose. Viskas nuo to prasidėjo. Ji mane visur vedžiojo ir panašiai. Vėliau jos dukra išvažiavo į užsienį ir mane paliko savo mamai. Tada ji mane pradėjo globoti. Aš iš karto pajutau, kad mane ji labiau myli ir globoja, kuomet nėra kitų vaikų šalia.“
Dainininkas tikino, kad globėjai jaučia ne tik didelę meilę, tačiau ir neblėstančią pagarbą, todėl niekada gyvenime nekildavo didesnių pykčių.
„Niekada nekildavo rimtesnių pykčių. Visada žinojau, kad noriu turėti namus. Žiūrėdavau pro langą ir laukdavau, kada ateis mama. Mama taip ir neateidavo, todėl laukdavau, kada ateis globėja. Ji visada ateidavo. Nebūdavo dienų, kuomet neateidavo. Nuo mažų dienų turiu jai didelę pagarbą. Šiais laikais daug žmonių gali sumeluoti, tačiau man nėra ko čia meluoti. Visada ją gerbiau ir gerbsiu. Iki pat paskutinio momento. Ji visada patardavo ir dabar pataria. Kartais paklausau, o kartais – ne. Išmokau daug dalykų: kaip su žmonėmis bendrauti, kaip kartais patylėti, nes turiu tokį aštresnį liežuvį. Tokių subtilių dalykų. Svetimą vaiką globoti nėra taip paprasta. Manau, globėja tikrai verta pagarbos“, – jausmingai kalbėjo Radži.
