Andrius Pojavis 11 metų praleido užsienyje, kol širdyje pajuto kvietimą grįžti į gimtinę, į Lietuvą, kuriam galiausiai negalėjo atsispirti. Nors Lietuva ir labai traukė, šis sprendimas buvo sunkus – atlikėjo žmona Isabella yra italė ir lietuvių kalbos ji dar nebuvo įvaldžiusi, o ir klimatas netraukė. Taip pat ir dvi dukrelės Alisa ir Amelie. Tačiau nepaisant visko, ilgesys nugalėjo.
„Mes grįžome į Lietuvą 2019 metų gruodį. Iš tikrųjų buvo nelengva. Gyvenimas Ispanijoje yra geras, pirmiausiai dėl to, kad ten oras visada geras. Saulėtų dienų Ispanijoje, Valencijoje, per metus yra 300“, – šypsosi atlikėjas, o kur dar jūra, bei aktyvus socialinis gyvenimas.
Italija – antri namai
Atlikėjas 11 metų gyveno užsienyje – Italijoje, Anglijoje, vėl Italijoje ir Ispanijoje. Pasak Andriaus, kultūrinis skirtumas jaučiasi visada. Anglai pasirodė kiek uždari bei itin mandagūs ir tikrai skiriasi nuo pietiečių italų ar ispanų.
„Italijoje man patiko labiausiai. Ten jaučiuosi savas, ten ir mano abi dukros gimė, ten išleidau pirmą savo solinį albumą, susiradau gerų draugų, išmokau kalbą ir studijavau muziką. Italija man artima emociškai ir davė labai daug, pirmiausia žmoną“, – šypsosi.
„Ispanijoje kultūra panaši kaip ir Italijoje, tik ispanai yra gerokai labiau atsipūtę (juokiasi). Man teko prisitaikyti prie to lėto gyvenimo ritmo. Jie gyvena ne tam, kad dirbtų, o dirba tam, kad gyventų. Aš neturiu tokios griežtos linijos tarp darbo ir poilsio, nes man ir poilsis kartais tampa darbu. Turėjau išmokti džiaugtis bendravimu, naujomis pažintimis ir gyventi niekur neskubant. Supratau, kad ir ambicijos gali apakinti“, – tęsia atlikėjas.
Vyras sako, kad Ispanijoje teko išmokti neužsibrėžti per didelių tikslų, nes per juos galima pamiršti mažus ir malonius džiaugsmus šalia savęs. Viskam reikia laiko, svarbiau pažinti save, o tada imtis įgyvendinti asmeninių siekių.
„Stengiuosi džiaugtis kiekviena diena, gyventi čia ir dabar, nes kita diena gali ir neateiti. Reikia išmokti skristi aukščiau skausmo, ašarų, pavydo, melo, blogio. Jei pavyksta, tada ir džiaugiesi, dėl savęs ir už save. Nuo to viskas ir prasideda“, – sako jis.
Lietuva svarbi ir dėl dukrų
Gyvenant Ispanijoje buvo lengviau ne tik pamiršti rūpesčius, bet ir artimiau susipažinti su žmonėmis, megzti naujas pažintis. Andrius sako, kad grįžus į Lietuvą, socialinis gyvenimas tapo pasyvesnis.
„Galbūt prie to prisidėjo ir pandemija, bet čia, šiauriau, žmonės šiek tiek uždaresni ir kartais prisigalvojame daugiau įvairiausių, kaip tiksliau įvardinti, šešėlių, dėl kurių sudėtingiau laisviau bendrauti. Ispanijoje ar Italijoje žmonės bendrauja labai atvirai, jie nori kalbėtis, jie smalsauja kas tu esi, ką galvoji.
Lietuvoje šiek tiek kitaip, atrodo, kad lietuviai geriau jaučiasi būdami užsidarę ir vieni. Tie socialiniai įgūdžiai yra istoriškai nulemti, šimtmečiais mes gyvenom sodybose, kur girdėti buvo tik kaimyno šuo“, – juokiasi atlikėjas.
Nepaisant to, šeimai sekasi išties gerai. Alisa ir Amelie Vilniuje lanko mokyklą, o lietuvių kalba joms sekasi.
„Man buvo labai svarbu, kad dukros išmoktų lietuviškai. Jos yra pusiau lietuvės, pusiau italės, bet gyvenome Ispanijoje, namuose kalbėdavome angliškai, mokykloje ispanų kalba. Valencijoje dar ir kitoks dialektas, kurį jos gyventojai laiko atskira kalba, tad buvome apsupti penkių kalbų.
Mačiau, kad bus be galo sunku jas motyvuoti mokytis lietuvių gramatikos. Vienintelis būdas pakeisti situaciją buvo grįžimas į Lietuvą. Jaučiau pareigą supažindinti jas su savo šaknimis“, – vieną iš priežasčių, kodėl grįžo į Lietuvą vardija Andrius.
Atlikėjas sako, kad dukras sužavėjo lietuviški ežerai, miškai ir visos pramogos susijusios su jais – maudynės ežeruose, pasiirstymas valtele, laužo kūrenimas vakare. O praėjusią vasarą jų šeima įveikė ir 500 km ilgio Camino Lituano kelią.
„Dukroms patinka ir grybauti, uogauti, nes Ispanijoje to nedarėme. Grybavimas labai egzotiškas joms pasirodė, bėgiojo pas senelius klausti, kokie čia grybai, ar jie valgomi. Joms labai patinka tai, ką galima rasti gamtoje.
Italų nelabai nustebinsi vietine kulinarija ar istorija, bet visada atrandame kažką malonaus, gražaus ir netikėto. Tai gali būti ir pirmas sniegas, šalčio išmargintas langas ar popietė bežaidžiant su pusbroliais, Atvira širdimi ir protu ieškome gražių ir vertingų patirčių “, – šypsosi atlikėjas.
Netikėjo kalbomis apie konkurenciją
Lygiai tokia pat svarbi priežastis, kodėl Andrius su šeima nusprendė grįžti į Lietuvą – muzika.
„Buvo smalsu sužinoti kokia ta Lietuvos muzikinė scena, bet dar smalsiau, kokie jos užkulisiai. Tik grįžusį iš Ispanijos mane pakvietė į vieną televizijos laidą, kurios tema buvo Lietuvos muzikinė scena. Vienas iš vedėjų primygtinai teigė, kad Lietuvoje yra labai didžiulė konkurencija, bet atsakiau, kad netikiu, nes visi muzikantai yra draugai.
Po laidos, parašiau gal dvidešimčiai Lietuvos atlikėjų, ir gerai žinomų, ir mažiau didžiajai publikai pažįstamų veidų. Kviečiau susitikti pasikalbėti prie arbatos puodelio apie muziką, kūrybą ir t.t. Dauguma tiesiog mane ignoravo, o vos keli atrašiusieji susitikti nepanoro. Tai buvo pirmas ženklas, kad draugystės su kolegomis yra tik mano įsivaizdavimas, bet dėl to neteisiu kolegų. Dabar matau, kad vyksta kova už būvį, o ta kova iššaukta elementarių ekonominių priežasčių. Maža rinka, skurdi ir, atrodo, ne visiškai skaidri valstybės parama kultūrai stumia atlikėjus į padėtį, kurioje draugystė ir savitarpio pagalba lieka paraštėse“, – sako Andrius.
Visgi dainuoti atlikėjas pradėjo vos 5-erių ir tai daro iki šiol, būdamas 37-erių, ir dar nežada sustoti.
„Muzika yra tekanti upė manyje, tai labai svarbi mano tapatybės dalis, o taip pat ir gyvenimo būdas. Prireikė laiko susivokti ir priimti naujas žaidimo taisykles, nors giliai širdyje galvoju, kad mes turėtume būti malonesni vieni kitiems, dažniau nusišypsoti ar pasakyti gerą žodį, konkurencija turėtų pakelti kuriamo turinio vertę.
Ateina laikas suprasti, kad muzika turi tapti ir mano pajamų šaltiniu, bet reikia pastangų tam įsisavinti. Aš labai blogas marketinge ir verslo daryme“, – šypteli atlikėjas.
Didžiausia svajonė
Karantino apribojimų lieka vis mažiau, o visai neseniai žmonės buvo pakviesti ir į gyvus koncertus. Tai buvo malonumas ne tik klausytojams, bet ir patiems muzikos kūrėjams. Tarp jų ir Andriui.
„Jau surengiau kelis koncertus. Prieš karantiną, paskutinis koncertas nuskambėjo 2020 lapkričio mėnesį, tad sugrįžusi galimybė vėl dalintis gyva muzika, man yra palaima, tikiuosi klausytojams taip pat. Groju daugiau nedidelėse, kamerinėse aplinkose. Viskas kol kas labai gerai ir be galo smagu. Tikiuosi, kad tų koncertų tik daugės. Galiu ir kasdien dainuoti“, – tvirtina jis.
Kad groti ir dainuoti gali kasdien įrodo ir nuolat namuose skambanti muzika. Jeigu ją atlieka ne Andrius, tai gali būti kita muzika, kurią mėgsta jo dukros.
„Praėjo „Eurovizijos“ konkursas, tai dukros įsiminė keletą dainų. Dainuoja namuose, net kiemas skamba. Jaunėlė Amelie dar ir pianino pamokas lanko. Tikiuosi, kad pavyks perduoti dukroms meilę muzikai. Abi mėgsta dainuoti ir šokti. Nors jaunėlė Amelie lanko fortepijono pamokas, tačiau ir vyresnioji Alisa irgi prisėda patyrinėti garsų. Labai džiaugiuosi tuo“, – šypsosi jis.
Dabar Andrius sako, kad turi dvi svajones. Pirmoji – įsigyti namelį ant ratų ir su šeima apkeliauti visą Europą, o antroji – parašyti dainą, kuri paliestų ne tik jį patį, bet ir daugelį klausytojų, kad jiems klausantis kūnu šiurpai bėgiotų.
