Iš šaldytuvo tešlą traukia močiutė Aldona. Tiesa, prieš pradėdama darbą, moteris pirmiausia paruošia stalą: „va, miltų pabarstai…“
Šeimininkė užmaišė tešlą iš anksto, nes ji mielinė, tad reikia kelis sykius kildinti. O receptas iš pirmo žvilgsnio labai paprastas:
„Mieles biškį su cukrum… kol jos truputį pakyla, viską paruošiu, miltus persijoju, būtinai reikia persijoti. Ar pyragą kepi, tai maža kas ten gali būti miltuose.“
Tad dar reikia pieno, kiaušinių, margarino arba sviesto, būtinai aguonų. Kiekiai, kaip sako močiutė, priklauso nuo to, kiek kokia šeimininkė nori kūčiukų išsikepti. Ir štai kelis sykius kildinta tešla – tinkama. Kokio dydžio kūčiukus formuoti, kaip sako ponia Aldona, taip pat kiekvienos šeimininkės reikalas: „Ir jie maždaug va tokie vienodi išeina.“
Belieka tik pašauti į orkaitę. Moteris sako dabartiniai kūčiukai niekada neprilygs keptiems senovėje. Esą kad ir ta pati tešla, jos pačios jaunystėje kepti krosnyje būdavo gerokai skanesni. Beje, kaip priduria močiutė, kaip ir visi pyragai, kepti krosnyje, jie įgaudavo visai kitokį, kur kas geresnį skonį, nei tie, kurie kepami orkaitėje. Bet čia pat moteris paantrina, kad ir kaip būtų, savi kūčiukai, kad ir netobuli, vistiek skanesni už pirktinius.
Tiesa, gastronomijos istorijos tyrinėtojai sako, esą senovėje kūčiukai kitokie buvo ne tik dėl to, kad kepti krosnyje. Pati tešla, bent jau XIX amžiuje, kaip minima šaltiniuose, skirdavosi nuo dabartinės. O ir ne visada jie buvo kepami.
„Labai paprasta tešla, miltai, vanduo ir šiek tiek druskos. Tai užminkoma tešla, ir verdami tokie, kaip, sakykim, kleckai, kleckiukai ir vėl gi, sakykim, pats žodis, vienas iš pavadinimų, juos vadino „šližikais“, tai duoda užuominą į tokį slidų, na tokį gleivėtą daiktą, kuris greičiausiai ir buvo taikomas tiems virtiems kūčiukams. O kita atmaina, tai vėl gi iš pačios paprasčiausios tešlos, tik atsiranda mielės, mielinė tešla. Ir kepami krosnyje“, – sako gastronomijos istorijos tyrinėtojas Rimvydas Laužikas.
Ir nesvarbu turtingųjų Kūčios, ar vargšų, kūčiukai buvo ant kiekvieno stalo. Galėjo skirtis tik miltai, iš kurių jie gaminti. Pavyzdžiui, kukurūzų miltai buvo prabangiausi, tad vargšai dažniausiai kepdavo kvietinius. O štai etnologai akcentuoja – nesvarbu, kūčiukai kepti ar virti, nesvarbu iš kokių miltų, svarbiausia, kad jiems ant šventinio stalo būtų skirta ypatinga vieta. Mat šis apeiginis patiekalas vienas svarbiausių Kūčių vakarienės patiekalų.
„Jis žinomas tik Lietuvoje, ir dar kai kuriuose pakraščiuose, kurie su Lietuva ribojasi. Etnologai mano, kad tai yra apeiginė duonelė vėlėms pamaitinti. Nes prie Kūčių stalo kartu su visa šeima susirenka ir protėvių vėlės. Taigi, ta apeiginė duonelė yra mažytė, nes vėlės neturinčios kūno. Ir jų reikia daug, nes mūsų tauta, gyvenanti šiame Baltijos pakraštyje, gyvena nuo neatmenamų laikų“, – pasakoja etnologas Libertas Klimka.
Kūčiukais visada buvo užbaigiama Kūčių vakarienė. Juos valgytojai mirkydavo aguonpienyje, ir tada valgydavo. Kiekviename regione šie skanėstai vadinti skirtingai – ir sližikais, ir parpeliukais, buldikais, prėskučiais, skrebučiais, riešutėliais. O štai jaunimas kūčiukus dar ir burtams naudodavo. Jeigu porinis skaičius, reiškia ištekės arba viengungiai ves, o ne porinis – laukia dar vieni vienatvės metai.
