Po trijų savaičių – savivaldos rinkimai. Įvykis, kuris lems vietos valdžios kokybę artimiausių ketverių metų laikotarpiui. Net ir suprantant, kad savivalda funkcionuoja neefektyviai, o rinkimų tvarka – ydinga, tai puiki proga viešai apvarstyti politinės sistemos netobulumus, iškelti jos trūkumus, įvertinti kandidatų kvalifikacijas ir programas, sutelkti pasiūlymus bei idėjas, suaktyvinti žmones, suvokiančius reformos būtinybę ir jai įsipareigojusius.
Žiniasklaidos, kaip plačiai girdimo tarpininko tarp valdžios ir visuomenės, vaidmuo čia galėtų būti lemiamas. Tokį vaidmenį atlieka Vakarų demokratijos šalyse leidžiama nepriklausoma spauda, radijas ir televizija. Vietos savivaldos rinkimams itin daug dėmesio skiria vokiečių, britų, prancūzų, švedų, amerikiečių žiniasklaida. Politinės platformos ir programos skaitomos įdėmiai, laikraščių puslapiai mirga nuo kritiškos jų analizės, kandidatų asmeninės biografijos vertinamos reikliai ir dalykiškai, politiniai pažadai nepriimami su tokiu lengvatikiams būdingu nerūpestingumu, kaip tai įprasta Lietuvoje.
Kodėl Lietuvoje yra kitaip, net ir po septyniolikos nepriklausomybės metų? Kodėl čia svarbiau į rinkimų sąrašą prisivilioti kokį populiarų televizijos laidų personažą, negu parengti dalykišką veiklos programą rinkimų kadencijos laikotarpiui?
Atsakymas paprastas: kam rašyti programas, kurių niekas neskaito, rimtai nevertina, jomis nesidomi? Vienos politinės partijos atstovas prieš kelias dienas radijo laidoje taip ir pasakė: mūsų programa – vieno puslapio, susideda iš 11 punktų; taip aiškiau ir mums, ir rinkėjams; vėliau – patogu kontroliuoti „įsipareigojimų“ vykdymą...
Tokios rinkimų „programos“ iš esmės reiškia tik viena: duokit mums savivaldybės kasą, o mes jau žinosim ką su ja veikti...
Pasižvalgius po Lietuvos žiniasklaidos informacinį lauką, susidaro įspūdis, kad svarbiausias dabarties įvykis Lietuvai – ne rinkimai, bet koks nors realybės šou, pavyzdžiui, „Dangus 2“. Na, dar „Ledo žvaigždės“.
O-o, kad tiek dėmesio bent ryškiausiems kandidatams į savivaldybių tarybas būtų rodoma, kiek „Kelio į žvaigždes“, „Šokių dešimtuko“, „Dangaus“ herojams! Visuomenės politinė kultūra ir pilietinė branda, metai iš metų rimtai svarstant ir politikos klausimus, būtų kur kas aukštesnė.
Tačiau šou verslo „heraklių“ gamintojams savo piniginėmis politikai neprilygsta. Todėl apie savivaldos rinkimus dalykiškai kalbėti žiniasklaidoje vengiama. Santykis beveik demonstratyvus: tylėti kol nesusimokės; arba nuožmiai užsipulti, kad mokėtų iš baimės, nelaukdami kritikos tęsinio.
Neturintieji resursų „atremti“ šitokią kritiką – pasmerkti. Tai – politikos marginalai. Kadangi rašoma, skelbiama arba transliuojama tik tiek, už kiek sumokėta. Nepriklausoma polinės raiškos analizė, redakcijų inicijuojami savarankiški tyrimai, objektyvūs reportažai iš kandidatų susitikimų su rinkėjais vietų, dalykiški politinių debatų aprašymai ir vertinimai pas mus nepraktikuojama. Taip tradiciškai Lietuvoje susiklostė.
Apibendrinančia šios žurnalistinės stagnacijos ir profesinio farso išraiška galėtų būti nacionalinės televizijos rinkimų laidos. Kandidatai čia paversti savotiškais politikos kumečiais, beviltiškai mėginančiais per akimirką sublizgėti TV ekrane ir įsiteikti savo ponams, t.y. rinkėjams, o laidos vedėjams, nelyginant ištikimai įsitarnavusiems dvaro tijūnams, tuo pat metu be perstojo pliaukšint arogancijos bizūnu ir abejingai vartant smėlio laikrodžio kolbą.
Šitokios žurnalistinės raiškos „tradicijos“ taip pat, deja, turi savo kainą. Žurnalistai nori to ar nenori, tačiau jie taip pat neišvengiamai prisideda prie šalies žmonių mentaliteto ir politinio kraštovaizdžio formavimo. Suprantama, kad žiniasklaida negali būti atsakinga už tai, kaip per rinkimus balsuoja žmonės. Tačiau visiškai nematyti sąsajos tarp žiniasklaidos laikysenos ir balsavimo rezultatų – irgi nėra įžvalgu.
Pasikelkime senus laikraščių komplektus ir pasižiūrėkime ką rašė dienraščiai prieš praėjusius Seimo rinkimus. Kiek daug rasime liaupsių Darbo partijai, Viktorui Uspaskichui, šiandien tapusiems vos ne keiksmažodžiais tų pačių laikraščių puslapiuose. Nebuvo žinoma apie „Jangilos“ bylą, kitas abejotinas „Vikondos“ transakcijas? Buvo. Bet vis tiek rašė ne apie tai.
O kas galėtų pasakyti kokiomis socialinėmis programomis kada nors pasižymėjo Vytauto Šustausko politinė raiška? Laikraščiai kažkada apie jį irgi daug rašė. Apie jo ūsus, apie nuotykius ubagų žygių metu, apie pavargėlių puotas prie kareiviškos košės katilų, bet niekad – apie jo politinę ir socialinę programą, apie personalinę sudėtį politinės grupės, iškilusios kartu su V. Šustausku, apie šaltinius, kuriais buvo dengiamos triukšmingos populistinės akcijos.
Kai valdžia išrenkama nekompetentinga, žiniasklaida negali jaustis už tai visiškai neatsakinga. Tam tikro ryšio tarp žiniasklaidos raiškos ir žmonių socialinės savijautos neišvengiamai esama. Sociologinis tyrimas “Eurobarometras”, atliktas Europos Komisijos užsakymu ES šalyse, parodė, kad Lietuvoje vidutiniškai daugiau šeimų nei visose 10-je naujųjų ES šalių turi butą, spalvotą televizorių, vaizdo grotuvą, vaizdo kamerą, fotoaparatą, vasarnamį, mikrobangų krosnelę, automobilį (ar net du automobilius!). Tačiau lietuviai yra vieni iš labiausiai nepatenkintų savo gyvenimu. Jie nesididžiuoja savo tautybe ir nepasitiki savo pačių rinkta valdžia.
O kuo čia dėta žiniasklaida, paklausite? Žiniasklaida dėta tuo, kad žurnalistams šiandien derėtų žymiai uoliau vykdyti savo tiesiogines pareigas – įdėmiau sekti politikų raiškos lauką, gilintis į programas ir jas rimtai, objektyviai ir sąžiningai vertinti, griežtai kritikuoti tuos, kurie jų neturi arba tuščiažodžiauja, reikliau vertinti politinių pozicijų kaitaliojimą ir persivertėliškumą. Ypač prieš rinkimus tai būtų rimta paspirtis rinkėjams ir bent dalinis priešnuodis prieš populizmą. Nepakanka politiniuose komentaruose vėliau virkauti kokie politikai kvaili, kaip jie neturi idėjų, kokia niūri ateitis laukia Lietuvos. Jei taip būtų, tai dalis atsakomybės neišvengiamai tektų ir žurnalistams.
Argi taip sunku, atrodytų, ne pataikauti politikams, bet sodinti kandidatus ant „kietos kėdės“: Ar Jūs rimtai vertinate savo pažadus? Ar tai, ką sakote – yra tvirtas įsipareigojimas? Ar ketinate konsultuotis su miesto/rajono gyventojais prieš priimdamas svarbiausius sprendimus? Ar sutinkate kas ketvirtį pateikti savo veiklos savivaldybėje raštiškas ataskaitas rinkėjams? Kokie svarbiausi Jūsų darbai bus, jei pateksite į savivaldybę? Ką ketinate padaryti dar šiais metais? Ar Jums neatrodo, kad dabartinė savivaldos sistema ydinga, jog itin mažai galių suteikta seniūnams? Ar būsite mūsų bendražygis, reikalaudamas savivaldos reformos? Kas finansuoja Jūsų rinkimų kampaniją? Ar nemanote, kad įsipareigojimai rėmėjams bus didesni nei rinkėjams? Kaip vertinate algų mokėjimą vokeliuose? Ar turite pasiūlymų, kaip gelbėtis nuo rajono tuštėjimo, masinės emigracijos?
Šiuos klausimus kandidatams kelia, deja, ne dienraščiai, ne TV kanalai. Šitaip veikti pačius žmones ragina „Piliečių santalka“. Vis dar tikiu, kad ir tarp žurnalistų yra pakankamai piliečių. Laiko dar yra.
