Pirma, Darbo kodeksas sustabdytas, dauguma mokesčių – ne. Pasiaiškinimas daugmaž toks: praėjusi valdžia vasarą padarė daug mokestinių pakeitimų, tai negi naujoji valdžia dabar ims ir stabdys praėjusios valdžios darbą. Tačiau toks pasiaiškinimas neįtikina. Esminė socialinio modelio dalis – Darbo kodeksas – buvo sustabdytas, nepaisant to, kad jį priėmė buvusi valdžia. Naujoji Seimo dauguma galėtų būti bent sąžininga ir pasakyti, ar ji palaiko visus naujus mokestinius pakeitimus. Jei ne, sustabdyti naujų mokesčių įsigaliojimą. Taip, kaip sustabdė naujo Darbo kodekso įsigaliojimą.
Antra – reikia pinigų. Visos valdžios mokesčius keičia, o tiksliau kelia, nes reikia pinigų valdžios planams įgyvendinti. Prisižadėta didinti atlyginimus biudžetininkams, kelti pensijas. O iš kur paimti pinigų? Lengviausia – iš mokesčių mokėtojų.
Aišku, labai norint, pinigų būtų galima pasemti iš valdiško neefektyvumo tvenkinių. Biudžeto išlaidos, valstybinės įmonės, neefektyviai valdomas valstybės turtas – ten slepiasi sumos, kurių užtektų ir dar liktų. Bet biudžeto išlaidas judinti sunku – reikėtų reformuoti viešąjį sektorių (ne tik kalbėti apie tai). Valstybės įmonės? Jos nuolat randa priežasčių, kodėl nemokėti dividendų į biudžetą. Valstybės turtas? Iš vis šventvagystė. Valdiškas turtas yra tam, kad valdžia jį turėtų, o ne tam, kad jis tarnautų mokesčių mokėtojams.
Tad lieka mokesčių mokėtojai. Jie per daug užsiėmę pinigų uždirbimu ir mokesčių mokėjimu, kad organizuotų protestus ar klejotų valdžios koridoriais. O jei ir paburbės, koks nors iš mokesčių mokėtojų gyvenantis politikas juos paauklės, kad dėl valstybės mokesčių mokėtojai stengiasi per mažai. Parodykite valdžią, kuri elgėsi kitaip?
Trečia priežastis – „mokesčių sulyginimas“. Suvienodinti taisykles savaime būtų sveikintina iniciatyva. Tik kodėl visos mokesčių „sulyginimo” iniciatyvos baigiasi mokesčių kėlimu? Jei tik turime situaciją, kur Jonas moka 20 proc., o Petras – 40 proc., išlenda koks mokesčių „lygintuvas” ir sako: „Tegul Jonas irgi moka 40!”
Bet juk galima ir kitaip. Galima siūlyti, kad ir Petras mokėtų 20 proc. Arba, kad abu mokėtų po 30 proc. Irgi būtų lygios taisyklės. Kodėl mokesčiai lyginami juos tik didinant? Mokesčių „lygintuvas” atsakys, kad Lietuvoje mokesčiai ir taip per maži. O apskritai – reikia pinigų.
Gal ir reikia, bet tada vadinkime daiktus tikraisiais vardais. Vandens pašildymas iki kambario temperatūros yra „pašildymas“, o ne „sulyginimas su kambario temperatūra“. Jei Jono mokesčiai kyla iki Petro mokesčių lygmens, tai yra mokesčių didinimas, o ne „sulyginimas“.
Ketvirta – aiškinama, neva, čia yra ne mokesčių kėlimas, o žmonių įtraukimas į draudimo sistemą. Suprask, mokesčių mokėtojas kone turėtų jaustis dėkingas, kad valdžia jį privertė dalyvauti draudimo sistemoje už jo paties pinigus.
Iš kur toks perdėtas rūpestis mokesčių mokėtoju? Grįžkime prie banalios priežasties – reikia pinigų. Pensijų dydis priklauso nuo politinių pažadų, o pinigų kiekis valdiškoje sistemoje – nuo realybės, t.y. kiek į ją suneša mokesčių mokėtojai. Jei pažadai lenkia realybę, reikia didinti pinigų kiekį sistemoje. Kadangi valdiška pensijų sistema nekaupia, neinvestuoja, o tik užsiima pinigų surinkimu ir išdalinimu, pinigų kiekį sistemoje galima padidinti tik keliant mokesčius, arba didinant dalyvių skaičių, t.y. įtraukiant joje anksčiau nedalyvavusius.
Ką su šiais visais mokesčiais galėtų greitai padaryti valdžia, jei ji tikrai siekia pokyčių, o ne dar vieno mokesčių didinimo?
Pirma, atidėti naujų mokesčių įsigaliojimą iki tol, kol bus išspręsti Darbo kodekso reikalai. Jei Darbo kodeksas neliberalizuos darbo santykių, nėra ko didinti su tuo susijusių mokesčių, pvz., didesnių mokesčių terminuotoms darbo sutartims. Tuo pat metu bus galima detaliau atsakyti į klausimą, ar tikrai būtina didinti mokesčius autorinėms sutartims ir kitus klausimus, kuriems nebeliko laiko.
Antra, leisti visiems naujai draudžiamiems žmonėms pasirinkti, nori jie būti apdrausti, ar ne. Jei jau sakoma, kad įtraukimas į draudimą yra ne mokesčių kėlimas, o nauda pačiam žmogui – gal ir reikėtų leisti apsispręsti pačiam žmogui, o ne spręsti už jį.
Žiūrint plačiau, reikia prisiminti, kad didinant apdraustųjų skaičių didės ir išmokų skaičius. Bet dėl demografinės situacijos ateityje bus mažiau mokesčių mokėtojų, ir jie suneš mažiau pajamų. O kadangi valdiška pensija yra pagrįsta pažadais, pažadai gali būti neištesėti: pvz., vėlinamas amžius, nuo kada galima pradėti gauti pensiją, valdiškos pensijos dydis niekaip nepasivys augančių kainų ir pan. Jau 26 metus politikai didina ne žmonių savarankiškumą ir atsakomybę už savo ateitį, o gretas tų, kurie apmokestinti, ir tų, kuriems kažkas pažadėta.
