Verslininkas Žilvinas Grigaitis teigė, kad jo senelis ir tėvas sirgo vėžiu, tačiau jis nė nepagalvojo, kad ir pats gali susirgti. „Tai, ką patyriau per pastaruosius penkis mėnesius, nelinkėčiau patirti net didžiausiam priešui ir niekam nelinkėčiau atidaryti onkologijos ligoninės duris.
Tegul visi būna sveiki. Tačiau įvertinęs, kad vyrai kažkodėl bijo ir gėdijasi pasitikrinti sveikatą, nusprendžiau, kad jei mano viešas pasisakymas privers bent vieną vyrą pasitikrinti sveikatą, tikslas bus pasiektas. Juoba, tyrimas tekainuoja 13 eurų“, – tvirtino jis.
Verslininkas sakė turėjęs galimybę palyginti Lietuvos ir užsienio gydytojų darbą: „Labai malonu, kad tyrimai ir gydymo galimybės Lietuvoje neatsilieka nuo pasaulinio lygio. Aš pats įsitikinau tuo, nes tas, kas buvo man atlikta Lietuvoje aš turėjau galimybę visą mediciną įvertinti ir ne Lietuvoje.“
Ilgai galvojo, ar verta kalbėti viešai
Vyras dalijosi patirtimi: „Niekada negalvojau, kad vėžys pasirinks mane. Prisimindamas tą patirtį didžiausiam priešui nelinkėčiau atidaryti onkologijos instituto durų. Susidūriau su tam tikra dilema, ar tikrai vertėtų kalbėti ir patirtimi dalytis viešai, įvertinau, kad vyrams yra labai didelė baimė ir gėda pasitikrinti.“
Verslininkas skatino ir kitus pasitikrinti: „Kiekvienas vyras turi įsivertinti savo esamą padėti ir turi eiti pasitikrinti, tačiau vyrams, tai yra tabu. Jeigu yra diagnozuojamas prostatos vėžys, tai žmogus yra nurašytas iš gyvenimo.
Tai yra labai keista tendencija ir požiūris, manau, kad tai reikėtų keisti ir kalbėti, kad tai nėra nuodėmė ar susirgti gali tik labai paprasti žmonės. Tikiuosi, kad mano viešas pasisakymas ir pasidalijimas patirtimi privers nors vieną vyrą apsispręsti ir ateiti pasitikrinti.“
Buvo sunku susigyventi
Žilvinui tai buvo didelis vidinis smūgis dėl to, kad prevenciškai kasmet tikrinosi: „Buvau labai nustebęs pakitusiais rezultatais, tai buvo lyg žaibas iš giedro dangaus.
Mano tyrimai rodė, kad pas mane yra labai rimta onkologinė liga. Nuo tada prasidėjo kelionė prostatos vėžio tyrimų link ir aiškinimusi, kodėl taip atsitiko ir kas tai lėmė.“
Pradžia buvo labai sunki: „Jaučiau ir kaltės jausmą ir nusivylimą, klausiau savęs, kodėl aš? Sunku buvo suvokti, kad tai aš turiu ligą, turėjau priprasti. Po to susiėmiau ir pradėjau kovoti už gyvybę ir ieškoti visų būdų, kokie yra galimi, kad pagelbėtų mano situacijoje.
Tiek man, tiek gydytojams buvo netikėta, kad vėžys taip stipriai pažengęs, dar ne kartą atlikome pakartotinus tyrimus. Tačiau ir po jų pasitvirtino, kad vėžys yra 3-4 stadijos.“
