„NAMI“ institutas šį autobusą pasirinko dėl labai rimtos priežasties. Šis autobusas visoje Sovietų Sąjungoje buvo žinomas ne tik dėl vakarietiškos išvaizdos, bet ir dėl aštuonių cilindrų, 180 arklio galių ir 633 Nm sukimo momentą išvysčiusio benzininio variklio. Su šiuo agregatu „ZIL-127“ sugebėdavo pasiekti 95 km/val. greitį ir 100 kilometrų suvartoti net 40 litrų benzino.
Tuo tarpu dujų turbiną turėjęs modelis, svėrė net 13 tonų, tačiau net ir tai nesutrukdė eksperimentiniam autobusui 160 km/val. greitį.
Pavyzdžiui, šiuolaikiniai tarpmiestiniai autobusai taip pat gali pasiekti 140 - 160 km/val. greitį, tačiau dėl įvairiausių taisyklių, maksimalus greitis dažniausiai būna apribotas ties 90 ar 100 km/val. Tačiau nereikėtų užmiršti, jog Rusijoje sukurtas eksperimentinis autobusas pasirodė ne 1995, o 1959 metais. Laikais, kai keleivių pervežimui skirti autobusai vargiai pasiekdavo 80 km/val. greitį.
„NAMI“ instituto darbuotojų teigimu, dujų turbinos turi nemažai įvairiausių privalumų prieš tradicinį vidaus degimo variklį. Šiame autobuse naudota dujų turbina buvo sukonstruota pagal dviejų velenų schemą. Iš degimo kameros besiveržiantis dujų srautas tokiose turbinose paskirstomas į du : vienas suka kompresorių, o kitas - nukreipiamas į transmisiją.
„ZIL“ inžinieriai sukūrė tik vieną „ZIL-127 Turbo“ prototipą. Su vieninteliu pasaulyje sukurtu egzemplioriumi buvo norima parodyti, jog dujų turbinos yra patikimos ir ilgaamžės. „ZIL“ inžinieriai su vieninteliu prototipu sugebėjo įvairiais keliais nuvažiuoti maždaug 5000 kilometrų. Nors dujų turbina šį atstumą nuvažiavo be jokių gedimų, tačiau kiti komponentai nesugebėjo atlaikyti didelių krūvių. Pavyzdžiui, stabdžių kaladėlės, transmisija ir net didžioji dauguma pakabos detalių buvo keičiamos kelis kartus.
Bendras „ZIL“ ir „NAMI“ instituto projektas, kaip ir daugelis inovatyvių projektų Sovietų Sąjungoje, buvo išmesti į šiukšlių dėžę.
