Varlės, kaip ir dauguma kitų gyvūnu žiemos metu sau ramiai snaudžia ir laukia pasirodančios šilumos pavasarį, kuomet galės išlysti iš savo žiemaviečių ir pradėti neršti. Visgi, toks varlių pasirodymas žiemos metu – tikra anomalija.
„Iš tiesų, varlės žiemą neturėtų šokuoti, todėl bet kokį tokį atvejį turime vadinti anomaliu, nes paprasčiausiai tai yra nenormalu. Turėjo kažkas nutikti varlių žiemavietėje, kad joms teko pabusti“, – teigia gamtininkas Selemonas Paltanavičius.
Varlės, priklausomai nuo rūšies, žiemos miegu miega apie 5-6 mėnesius. Miego metu jos būna įmygio būsenoje, kurioje sulėtėja visi gyvybiniai procesai, tačiau varliagyvio gyvybė yra ir toliau palaikoma. Šios būsenos metu sulėtėja kvėpavimas, o varlės kvėpuoja per odą:
„Yra keletas varlių rūšių, kurios žiemoja vandens telkiniuose, jų dugne, todėl turėjo tikrai kažkas įvykti, kad jos pabudo. Pirmas dalykas, kuris galėjo jas pažadinti buvo tai, kad žemė nėra visiškai įšalusi, todėl jos temperatūra, net ir po sniegu yra šiltesnė. Dauguma sausumoje žiemojančių gyvūnų žiemavietės sukuria giliai po žeme, urveliuose, po kelmais, o kadangi žemė nėra visiškai įšalusi, todėl jos temperatūra, net ir po sniegu yra šiltesnė nei jo paviršiuje ar pačiame sniege.“
Antras dalykas, galėjęs prikelti varles iš žiemos miego galėjo būti – dėl atlydžio atsiradęs vanduo. Pasak gamtininko, šis veiksnys turi didžiausią tikimybę, kodėl varlės išlindo į paviršių.
„Buvo labai daug atlydžių, lietaus, o ir dabar beveik visoje Lietuvoje yra sniego, žinoma, šalies rytuose jo daugiau. Žiemos metu sniegas visą laiką tirpsta nuo apačios, kadangi jis prie pat žemės, o kadangi didelių šalčių nėra, žemė neįšalusi, tai sniegas yra labai purus ir temperatūra esanti prie žemės yra nepalanki jam išsilaikyti. Lėtai tirpdamas jis geriasi į dirvą, todėl galėjo pasiekti ir varlių urvelius. Todėl pagrindiniai veiksniai, kas pažadino varles buvo šiluma, drėgmė ir vanduo“, – aiškina S. Paltanavičius.
Žiema varlėms – pražūtinga
Pasak Selemono Paltanavičiaus, varlių pasirodymas žiemos metu ne tik anomalija, tačiau pavojingas jų pačių gyvybei. Patekusios ant sniego ir būdamos šaltyje varlės patiria nebe iššūkį, o rimtą pavojų.
„Tai joms yra pražūtinga vien jau todėl, kad varlių oda yra be galo jautri, jai reikia drėgmės, šilumos. Ne veltui visi varliagyviai yra vadinami šaltakraujais gyvūnais, kurie priklausomi nuo aplinkos temperatūros. Sušilus aplinkai, jie patys nuo saulės ar nuo šiltos žemės, šiltesnio vandens tampa daug aktyvesni, dažniau plaukioja, straksi, maitinasi.
Žiemos metu, kuomet sniegas patenka ant varlių odos, tai praktiškai toje vietoje atsiranda pažeidimai ir tikimybė, kad išgelbėtas gyvūnas bus sveikas ir išgyvens – tampa daug mažesnė“, – tikina gamtininkas.
Net ir nutirpus sniegui, varlės lieka žiemoti toliau, kadangi joms gyventi reikalinga tam tikra temperatūra. Gamtininkas S. Paltanavičius pasakoja, kad skirtingos varlių rūšys pabunda ne vienu metu. Pasak jo, pirmosios Lietuvoje iš žiemos miego atsikelia pievinės varlės:
„Jos į nerštavietę atšokuoja kovo gale, o jeigu metai šiltesni – gali atsirasti ir nuo kovo vidurio. Kartais taip nutinka, kad mažo ežerėlio pakraštyje, kūdroje ar baloje atitirpsta tik mažas ledo plotas, tačiau varlės jau jame pradeda rinktis, tačiau šio proceso nesimato ar nesigirdi, nes jos labai tyliai kurkia.“
Kitaip nei pievinės varlės, smailiasnukės pabunda kiek vėliau, o kartu su jomis panašiu metu iš žiemos miego prisikelia ir pilkosios rupūžės. „Tačiau jos pasirodo ir pradeda neršti balandį, kuomet būna jau daugiau šilumos. O žiema, visoms varlėms yra daugiau nei išbandymų metas“, – priduria gamtininkas.
Kaip elgtis pastebėjus varles žiemą?
Neretai pastebėjus sužeistą ar įtarimą keliantį gyvūną žmonės nežino kaip tinkamai elgtis ir kaip jiems padėti. S. Paltanavičius tikina, kad varlėms padėti įmanoma, tačiau tai reikalauja specifinių žinių ir pasiruošimo:
„Padėti žiemos metu varlėms – nėra labai lengva. Reikėtų ją vieną ar kiek jų buvo pagauti į maišelį, tačiau jokiu būdu nenešti atšildyti, ne bus dar blogiau, o tiesiog pagavus apsižvalgyti kažkur, gal yra koks šaltinėlis, šlapia bala su suverstais kelmais ir jas ten išleisti bei palikti. Tokioje vietoje jos galbūt suras kur pasislėpti ar naujas priebėgas.“
Gamtininkas pasakoja, kad parsinešus varliagyvius atšildyti į namus, juos gelbėjantis asmuo pasirašo nerašytą susitarimą, kad turės jomis rūpintis ir toliau.
„Tada jau reikia turėti terariumą, tuščią akvariumą, kuriame būtų šiek tiek drėgmės, gyvo maisto – vabzdžių. Tokia priežiūra reikalauja specifinio pasirengimo ir žinių. Gyvūnų globėjai, kurie žiemos metu ir ne tik gelbsti gyvūnus, vargu ar galės padėti varlėms, nes joms išgelbėti reikalingos labai specifinės sąlygos“, – teigia S. Paltanavičius.
Geriausiai radus varles net ir žiemos metu palikti gamtoje. Tačiau gamtininkas įspėja: „Reikėtų ne šiaip sau nusigręžti ir nueiti, tačiau sugavus pernešti į tokias vietas, kur jos galėtų bandyti išlikti iki pavasario.“
Pasirodantys gyvūnai žiemos metu nėra retenybė
Pasiteiravus, ar reikėtų sunerimti dėl vis dažniau sniege pasirodančių, iš žiemos miego pabudusių gyvūnų likimo, Selemonas Paltanavičius atvirauja, kad tokie netikėtumai buvo žinomi ir tikėtini visada:
„Šiais laikais esame labai greiti informacijos perdavime ir priėmime, todėl dabar bet kas ir bet ką radęs paskelbia, kas tampa visiems žinoma, o tai sudaro savotišką efektą.
Neabejotinai temperatūrų kitimas ir šios nežiemiškos žiemos turi įtakos, nes jos nėra tokios, kokios būdavo tada, kai susiformavo tam tikros gyvūnų rūšys. Tas pats ežys žiemą pabunda dėl labai skirtingų dalykų: vienų guolius užpila vanduo, kitus atkapstė ir atrado šunys, o yra ir tokių, kurie pabunda dėl suaktyvėjusių vidinių žarnyno parazitų.“
Pasak gamtininko, ežiai kaip ir varlės yra be galo priklausomi nuo aplinkos sąlygų, todėl jie nėra prisitaikę gyventi žiemos metu ne tik dėl savo kailio, maisto stygiaus, bet ir dėl trumpų kojų, kurios įsminga į sniegą.
„Pavyzdžiui, dėl pasirodžiusių barsukų yra visai kas kita. Tai yra stiprus žvėris, kuris gali miegoti žiemos metu, tuomet pabusti ir vėl užmigti. Galiausiai, iš ekologinės pusės, barsukai yra aukščiausiame grandinės lygmenyje, kadangi jie yra plėšriųjų gyvūnų būrio atstovai, nors jų mityba ir yra mišri. Tačiau jiems, kaip varlėms ar ežiams pagalbos tikrai nereikia, nes jie elgiasi kaip sau nori, o silpnesniems, nuo tokio žiemos režimo atitrūkti yra laba pavojinga“, – aiškina gamtininkas Selemonas Paltanavičius.
