Prancūzų kino festivalis „Žiemos ekranai 2009“. Sausio 22 – vasario 8 d. Vilnius, Kaunas ir Panevėžys.
Programą sudaro ir naujausių, ir klasikinių filmų programos, tačiau šiame tekste jie aprašinėjami negrupuojant, pagal filmų demonstravimo tvarkaraštį, nepretenduojant į apibendrinimus.
„Atalanta“ (L‘Atalante), režisierius Jeanas Vigo, 1934 m.
Šis filmas, matyt, daugiau svarbus kaip prancūzų kino istorijos reiškinys, kurį reikėtų žiūrėti turint omenyje jo sukūrimo metus bei jauną 29-mečio režisieriaus amžių. Jo centre esantis personažas tėtušis Jules padeda rutuliotis naiviai jaunavedžių meilės istorijai ir savo spalvingu charakteriu ją nustumia į antrą planą. Siužeto čia nedaug, svarbiausia – pats gyvenimas suspaustoje plaukiančio laivo erdvėje, užgriozdintoje egzotiška butaforija, baldais ir daiktais bei žmonių minios Paryžiuje.
„Prancūzija“ (La France), režisierius Serge Bozon, 2007 m.
Jau nebe pirmame prancūzų vaidybiniame filme veikėjai retsykiais uždainuoja – t.y., pasakojimo audinį pertraukia muzikiniai intarpai. Nors tai skamba kaip manierizmo grėsmė, šiame filme sujungimai atlikti gana organiškai. Jei nesibaidai parabolės žanro apskritai. O „Prancūzija“ yra būtent tokia: su pretenzijomis simboliškai permąstyti šalies istoriją, tautinį identitetą ir pan.
Pirmojo pasaulinio karo metai. Laiške atstumta fronte kariaujančio vyro, mergina leidžiasi jo ieškoti, apsimeta jaunuoliu, prisijungia prie mišku keliaujančio prancūzų pėstininkų pulko. Visas filmas – nuolatinis ėjimas tolyn, link kažko. Netgi žinia, kad kareiviai yra dezertyrai, niekada nepasieksiantys jos trokštamo fronto, merginos neatbaido – su jais ji jaučiasi esanti arčiau François. Bekeliaudami kareiviai kalba apie Atlantidą, pažadėtąją žemę, kuri nejučia virsta Olandija, į kurią jie nori pasprukti. Kartkartėmis jie vieningai užgroja ir uždainuoja. Paprastai moteriškas meilės dainas, kuriose minimi kitų tautybių atstovai. Taip prie vyriškos linijos prišliejama būtina moteriškoji ir kartu išplečiama geografija. Negana to, pabaigoje pasirodo ir François. Pulko vadas, susitikusią porą palikdamas, numeta repliką apie tai, kad pasitikti meilę tolygu eiti į mirtį, ką tai beturėtų reikšti... Bendras įspūdis keistas, o jei tai išties metafora apie šalį, ji neskamba labai optimistiškai.
„Kapitonas Ahabas“ (Capitaine Achab), režisierius Philippe Ramos, 2008 m.
Filmas sukurtas laisvai interpretuojant garsų 1851 m. išleistą amerikiečių rašytojo Hermano Melville‘io romaną „Mobis Dikas“. Iki šiol diskusijas audrinantis veikalas vienų laikomas genijaus, kitų – bepročio kūriniu, kuriame pasakojama apie bebaimį banginių medžiotoją kapitoną Ahabą. Jis asocijuojasi su Amerikos kultūros ir ideologijos simboliais. Kaip tai traktuoja prancūzų kūrėjai? Gana laisvai, banaliais dialogais, erotizuotomis scenomis, stilizavimu, manieringais portretais. Ypač neįtikino suaugęs kapitonas, kurio vidinė energija pasireiškia tik pavieniais isteriškais proveržiais.
„Parkas“ (Parc), režisierius Arnaud des Pallières, 2008 m.
Kontroversiškiausias iš peržiūrėtų filmų, itin nenuoseklaus ir beprasmiškai supainioto scenarijaus. Nors kalbama šiuolaikinių realijų temomis: Sarkozy laikai, imigrantų keliamos riaušės televizijos žiniose, sotus buržua gyvenimas uždaruose prabangiuose rajonuose. Ir teisybės dėlei ne visada laimingi turtingieji. Vartojimu ir sudaiktėjimu nusivylęs personažas imasi pamišusio plano – „nukryžiuoti“ vieną saugiosios bendruomenės narį, sapnuojant savo paties nukryžiavimą. Išgelbėtoju tampa – nustebsite, gydytojas ekstrasensas. Visa tai bandant nupasakoti, viskas suskamba dar blogiau, nei rodoma ekrane. Daug ištęstų gamtos kadrų, kuriuos lydi niūriai bauginanti muzika, turinti įtikinti, kad vyksta kažkas nenuspėjama.
Į filmus verta eiti dėl kelių priežasčių. Čia gali išbūti, nereikia blaškytis. Gali lengviau suprasti, nes įgauni atstumą ir kitą požiūrį. Tik neverta iš jų tikėtis išsigelbėjimo – jo nebūna. Niekur negali pabėgti ir jei gailiesi dėl ko nors – gailėsiesi tik dar labiau, nes graužatis išlys kaip baltas nesumedžiojamas banginis.
