Seimo Žmogaus teisių komitetas trečiadienį surengė diskusiją „Smurtas artimoje aplinkoje: prevencija, apsauga, pagalba, bendradarbiavimas“.
Nukentėjusieji kartais apsunkina darbą
Kartais smurtą artimoje aplinkoje patyrę asmenys patys apsunkina darbą policijos pareigūnams, teigia Tarptautinės policijos asociacijos narė, Lietuvos policijos vidaus ekspertė Laura Zaleskienė. Ji pristatė pareigūnų apklausos metu identifikuotas problemas, kylančias dirbant su nukentėjusiaisiais.
„Tai nukentėjusiųjų nenoras sakyti tiesos, neigimas, melavimas, parodymų keitimas, nenoras bendradarbiauti, išankstinis neigiamas požiūris į policiją, į visą procesą, priešiškumas, neatvykimas į apklausas, nenoras tęsti ikiteisminio tyrimo, psichologinės pagalbos suteikimo galimybių trukumas, asmenų neblaivumas“, – diskusijoje sakė L. Zaleskienė.
Ekspertė akcentuoja, kad nors pareigūnai ir suteikia reikalingą pagalbą, jie akcentuoja, kad nukentėjusiesiems trūksta socialinės ir psichologinės pagalbos.
Smurtautojas – visagalis
Daugiau nei dešimtmetį su smurtą patiriančiomis moterimis dirbanti Pagalbos moterims linijos Kaune vadovė, psichologė Aušrinė Krikščionaitienė akcentuoja, kad pagalbą smurto aukoms organizuoti labai sunku, nes aukoms dėl smurtautojų kyla prieštaringų jausmų.
„Čia minėjo, kad teisminiame procese aukoms sunku pateikti liudijimus, nes veikia jų trauminė patirtis. <...> Dažnai susiduriame su tuo, kad moteris nori priimti psichologų pagalbą, bet paskambinusi po savaitės ar mėnesio, kai pradėtas ikiteisminis tyrimas, dažnai ir tyrėjai renka parodymus, siūlo susitaikyti, tai jos parodymai dažnai ima skirtis, tos emocijos atlėgsta, ji grįžta į tą pačią trauminę aplinką, situaciją, kur smurtas vėl kartojasi“, – diskusijoje kalbėjo A. Krikščionaitienė.
Anot psichologės, kartais atrodo, kad specialistų darbas su smurtą patiriančiomis moterimis neduoda vaisių, nes vyksta „sukimasis užburtame rate“.
„Mes dirbame su labai pažeistu asmeniu. Jeigu jis gyvena smurtinėje aplinkoje, jis dažnai negali adekvačiai reaguoti ir dažnai jam sunku priimti sprendimus. Kai moteris kreipiasi, tai sako, kad nebegali daugiau kentėti, jos emocinė būsena būna netoli savižudybės ribos, nebežino, kas darosi. Kartais moterys net neįvardina, kad tai yra smurtas. Bet tai gali būti tokio lygio psichologinis smurtas, kad ji gali bijoti išeiti iš savo namų, gali bijoti kreiptis pagalbos, nes yra be galo įbauginta“, – pastebėjo A. Krikščionaitienė.
Ji pasakoja apie taip psichologiškai sugniuždytas klientes, kad šios ne tik prarasdavo visą savo privatumą, bet net sumanydavo gelbėti savo smurtautoją.
„Atsimenu vieną klientę, kurią jos partneris taip įbaugindavo, kad ji net negalėjo užsidaryti vonios durų. Jis visą laiką, nuolat ją stebėdavo. Tai yra nuolatinė kontrolė ir nuolatinis persekiojimas. Dažnai ilgą laiką smurtą patyręs asmuo smurtautoją laiko visagaliu, tikrai vaizdas būna iškreiptas. <...> Girdime tokių anekdotinių dalykų, kad sulaikytas smurtautojas uždarytas į areštinę, o moteris skambina ir prašo, kad išleistų, nes nėra kam malkų supjauti. Ji tarsi nebegali savimi pasirūpinti. Kai kurioms moterims atrodo, kad jos be jo neišgyvens“, – pasakojo psichologė.
Labiausiai pagalbos trūksta senoliams
83 proc. nuo smurto aplinkoje kenčiančių asmenų – moterys, 16 proc. – vyrai, o vaikai sudaro apie 1 proc. pagalbą gavusių asmenų, rodo išankstiniai 2019 m. I ir II ketvirčių duomenys.
„Kalbant apie vyrus, nukentėjusius nuo smurto artimoje aplinkoje, tai dažniausiai yra vyrų smurtas prieš vyrus, tai yra broliai, dėdės, tėvai, suaugę sūnūs ir panašiai“, – pažymėjo Moterų informacijos centro teisininkė Dovilė Masalskienė.
Ji išskiria, kad mažiausiai pagalbos savivaldybėse gauna vyresnio amžiaus smurtą patyrusios moterys.
„Amžiaus tarpsnyje tarp 65 ir 84 metų yra virš 400 moterų, nukentėjusių nuo smurto artimoje aplinkoje. Tai yra ta tikslinė grupė, kuriai labai nedaug paslaugų savivaldybėse, kur galima nukreipti“, – diskusijoje kalbėjo D. Masalskienė.
Kita grupė – vaikų neturinčios arba juos jau užauginusios moterys, patiriančios smurtą.
„Daugelyje savivaldybių socialinių paslaugų centruose gali būti apgyvendintas, jeigu turi nepilnametį vaiką. Jeigu nėra vaikų arba jie yra suaugę, tai tų paslaugų tu negausi“, – pastebėjo teisininkė.
