Klausimas atviras, kas tokio turi nutikti, kad žmogus galėtų taip žiauriai nužudyti savo pačius artimiausius žmones? Taip, psichologinės problemos yra viena, bet kas lemia būtent tą žiaurumo protrūkį? Į šiuos klausimus atsakė „Ąžuolyno klinikos“ psichologas-psichoterapeutas Raimundas Alekna.
- Kas lemia tokį žiaurų žmonių elgesį, kai net nužudomi artimieji?
- Visi psichikos sutrikimai yra sunkūs. Jie, dažniausiai, išsivysto palaipsniui. Bet pačią pradžią pastebėti būna itin sunku arba tam tikri požymiai yra ignoruojami. Tai tokia būsena, kuri gali tapti pavojinga pačiam žmogui arba aplinkiniams.
Visos psichinės ligos vystosi vaikystėje patirtų traumų pagrindu. Atliktos mokslinės studijos parodė, kad kuo ankstyvesnėje stadijoje buvo patirtos traumos, tuo didesnė tikimybė, jog užaugus žmogui gali išsivystyti santykinai sunkūs psichikos sutrikimai, kaip šizofrenija, šizoafektinis ar šizotipinis sutrikimas.
Vaikystėje patirtos traumos gali turėti įtakos ir lengvesniems psichikos sutrikimams. Tokiems, kaip asmenybės sutrikimai, neurotinės būsenos, polinkiui į potrauminio streso sutrikimus. Tie išgyvenimai, kurie turi įtakos žmogaus savivertei, sugebėjimui prisitaikyti besikeičiančiose aplinkybėse, gali sukelti pavojingą psichinę būseną.
- Patikslinkite, kokias vaikystėje patirtas traumas turite galvoje?
- Traumos gali būti įvairios ir jos dažnai įvardijamos smurtu. Bet tas smurtas gali būti psichologinis, fizinis, seksualinis. Gali būti kitokios smurto formos. Pavyzdžiui, griežtas auklėjimas, per dideli reikalavimai iš vaiko, emocinis šaltumas – vaiko baudimas atstumiant jį.
Buvo atliktos studijos, kurios parodė, kad psichologinis smurtas yra labiau traumuojantis nei fizinės bausmės. Tas vaiko gąsdinimas, kurio tėvai dažnai nesureikšmina. Turiu galvoje, kai vaiką gąsdina nubausti, bet to nepadaro, kartais, dar labiau traumuoja. Vaikui yra geriau, kai jis gali prognozuoti, kas jo laukia. Žmogus auga nuolatinėje įtampoje. Net tėvų tarpusavio barniai daro didelę žalą. Visiškai nesvarbu, kad vaikas nė karto nebuvo gavęs diržo. Esmė, kad tėvų kivirčai turi didelę įtaką vėlesnei vaiko psichinei būklei.
- Kalbant apie įtariamuosius žiauriais artimųjų nužudymais, jie dažnai būna baigę mokslus ir net aplinkiniams nesukėlę įtarimų dėl sveikatos būklės. Kaip tą galima paaiškinti?
- Vaikystėje patirtos traumos gali pasireikšti po daugelio metų. Todėl atitinkamo išsilavinimo psichologijos ir psichiatrijos srityje neturintiems žmonėms yra labai sunku įžvelgti kažkokius požymius ir numatyti galimai neadekvatų kito asmens elgesį.
Tad visiškai nėra esminis faktorius, jog vienas ar kitas žmogus baigė universitetą. Jei žmogus nesijaučia, kad, pavyzdžiui, pateisino tėvų nuo vaikystės puoselėtus lūkesčius, gali prasidėti savivertės menkinimas. Tas žmogus išsigąsta ir nebesusitvarko su kasdienėmis problemomis, kurios tampa nebepakeliamos. Žmogus, tokiu būdu, tarsi pabėga iš realybės.
- Ar tai įvyksta labai staiga?
- Ne, taip nėra. Viskas kaupiasi. Kartais net metai iš metų. Bet galiausiai pasiekiamas kritinis taškas, kuris išprovokuoja itin žiaurų ir neadekvatų elgesį.
- Kas gali tapti ta lemtinga priežastimi, kuri iššaukia žiaurų elgesį?
- Didesnė dalis atvejų, būna susiję ne su alkoholio ar narkotikų vartojimu, o dėl psichotropinių vaistų, kuriais jis yra gydomas. Kartais dėl netinkamos vaistų dozės, neadekvataus gydymo gali taip nutikti.
- Kas vyksta žmogaus galvoje, kai jis daro tokius žiaurius nusikaltimus?
- Yra medicininis terminas – sąmonės sutrikimas. Žmogus būna aptemusioje sąmonėje, jis tampa nepajėgus adekvačiai vertinti savo veiksmus. Jam sunku sukontroliuoti save. Kartais prasideda haliucinacijos, girdimi balsai ir jei yra ūmi psichozė, tai žmogui tampa sunku atsilaikyti nuo neadekvačių veiksmų.
