Žemės ūkio ministerija paragino žemdirbių organizacijas teikti pasiūlymus dėl saugiklių, galinčių padėti sutramdyti spekuliaciją žemės ūkio paskirties žeme. Nors žemdirbiai pateikė galybę pasiūlymų, tačiau galutinį sprendimą teks priimti valdininkams.
Pateko į aklavietę
Kai už vieno stalo Žemės ūkio rūmų (ŽŪR) prezidiume susėda Lietuvos šeimos ūkininkų sąjungos (LŠŪS) vadovas Vidas Juodsnukis ir Lietuvos pieno gamintojų asociacijos (LPGA) pirmininkas Jonas Vilionis, visi žino, kad diskusija nebus nuobodi, abu pašnekovai žaibuos žvilgsniais, o nuo žodžių sukeltos įtampos net ges mikrofonai. „Aš nesistebiu, kad mes (ŽŪR prezidiumas) nesugebame priimti pozityvių sprendimų, juk už šio stalo daugiausia sėdi stambieji ūkininkai ir žemės ūkio bendrovių atstovai. Nors jums nepatiks, aš paklausiu, kodėl priimdami sprendimus jūs galvojate ne apie 100 000 šeimos ūkių ūkininkų, o apie 6 000 stambiųjų ūkininkų interesus? Juk dabar stambieji ūkiai ir bendrovės sudaro tik 2 proc. ūkių, o valdo net apie 40 proc. žemės ūkio paskirties žemės“, – jau diskusijos pradžioje įskėlė kibirkštį V.Juodsnukis. LŠŪS vadovo argumentus kaipmat nukirto LPGA pirmininkas: „Kuo čia dėti šeimos ūkiai? Štai mano ūkis irgi yra šeimos ūkis, tačiau tavo sąjungoje aš nedalyvauju, taigi prašau nekalbėti apie visus šeimos ūkius.“
Abu pašnekovai savotiškai teisūs, tačiau V.Juodsnukis šį kartą pataikė labai tiksliai: ŽŪR prezidiumas pozityvaus sprendimo dėl saugiklių, galinčių pažaboti spekuliaciją žemės ūkio paskirties žeme, nepriėmė, nes pateko į aklavietę. Nutarta sprendimo teisę, taigi ir atsakomybę, perkelti ant Žemės ūkio ministerijos pečių – tegul ji sudaro darbo grupę ir ieško aukso viduriuko.
Pasigedo racionalumo
Racionaliai mąstantis Lietuvos žvėrelių augintojų asociacijos vadovas Česlovas Tallat-Kelpša ir šį kartą pateikė svarų pasiūlymą: „Manau, kad pirmiausia turime susitarti dėl bendro tikslo. Pavyzdžiui, privalome susitarti, kad žemė priklausytų tik ją dirbantiems arba kad žemė atitektų tiems, kurie ją naudoja pagal paskirtį. Jei neturėsime bendro tikslo, kiekviena ūkininkų grupė teiks skirtingus pasiūlymus ir niekada nesusitarsime.“ Kolegai iš esmės pritarė ir Lietuvos kiaulių augintojų asociacijos vadovas Algimantas Baravykas: „Atidžiai perskaičiau visus pasiūlymus ir pasigedau racionalios logikos. Bandau, tačiau negaliu įsivaizduoti, koks apskritai turėtų būti ūkis ir koks ūkininkas, kuris galėtų įsigyti žemės ūkio paskirties žemės. Štai siūloma leisti žemės įsigyti tik fiziniams asmenims, tačiau skaitau toliau ir randu pasiūlymą apriboti paramą juridiniams asmenims.“
Sąmyšį sukėlė Lietuvos galvijų veisėjų asociacijos direktorius Edvardas Gedgaudas: „Blogai, kai nustatome ribas tiems, kurie nori plėsti ūkius. Kas yra žemė? Žemė – paprasta prekė, kurią galime nusipirkti. Jei ribojame galimybes įsigyti žemės, tai gal kam nors kils noras apriboti ir kitų prekių įsigijimą. Neužmirškime, kad yra ir tokių žmonių, kurie norės įsigyti 500 ha žemės, tačiau patys atsisakys tiesioginių išmokų. Ar galime kištis į tokį ūkį? Manau, kuo daugiau sugalvosime apribojimų, tuo daugiau būdų bus rasta juos ignoruoti.“
Priekaištai bendrovėms
Nuolat pasigirstantys priekaištai, kad žemės ūkio bendrovės grobia žemes, sukėlė Lietuvos žemės ūkio bendrovių asociacijos (LŽŪBA) prezidento Jeronimo Kraujelio, ramaus būdo žmogaus, pasipiktinimą: „Kaltinimai beprasmiški. Per pastaruosius ketverius metus žemės ūkio bendrovės nesiplečia. Vidutiniškai kiekviena bendrovė turi po 185 ha savos žemės, nors vidutinis dydis – apie 1 000 ha.“
Tačiau kolegai šį kartą papriekaištavo LŪS pirmininkas Jonas Talmantas: „Nekalbėkite taip. Visi žinome, kiek žemės per paskutinius metus supirko įvairios bendrovės.“ Reikia pridurti, kad tokios bendrovės žemgrobės nepriklauso LŽŪBA. Tačiau jos juk egzistuoja. Ir „Valstiečių laikraštis“ ne kartą rašė apie tokias paslaptingas bendroves. Kita vertus, jei J.Kraujelis teisus ir tokie žemgrobiai turi 4,2 proc. visos žemės ūkio paskirties žemės, ši dalis yra labai didelė. O kaip atrodo kiti ūkiai? LŽŪBA prezidentas pateikė 2012 m. duomenis. „Pasėlių deklaravimo duomenimis, ūkių iki 5 ha vidutinis dydis – 2,7 ha, o bendrovių (jų yra 64) vidutinis dydis – 2,67 ha. Panašūs ūkininkų ir bendrovių duomenys, palyginus didesnius nei 500 ha ūkius: vidutinis ūkininkų ūkių dydis – 758 ha, o bendrovių – 1 400 ha“, – statistinius duomenis bėrė J.Kraujelis.
Tiesa, jis pridūrė, kad yra bendrovių, kurios ūkininkauja 3 000 ha ir didesniuose plotuose, tačiau šią žemę nuomoja. Verta pasvarstyti, kaip sakė J.Kraujelis, ar, diskutuodami apie ūkių dydžių apribojimus, ir toliau kaip karštas bulves delnuose vartysime tuos pačius 6 000 ūkių.
Gaili ir saviems
Po Lietuvą sklando gandas apie lenkus, ūkininkaujančius prie Lenkijos ir Lietuvos sienos. Rimta veido išraiška kalbama, kad lenkai jau dabar su lietuviais derasi dėl žemės pirkimo 2014 m. gegužę, kai bus leidžiama tai daryti nepažeidžiant įstatymų. Štai tokiu būdu gali sumažėti Lietuvos teritorija.
„Stebiuosi, kai piktinamasi, jog žemę pirks užsieniečiai, tačiau tuo pat metu neleidžiama jos daugiau nei 500 ha įsigyti man, čia gyvenančiam ir dirbančiam valstybės piliečiui. Manau, reikėtų tik džiaugtis, jei Lietuvos piliečiai nori pirkti žemės“, – aiškino Skuodo rajone ūkininkaujantis Vidmantas Doniela, ūkininkauti pradėjęs tada, kai išėjo iš darbo Kauno taksi parke.
Tokie ūkininkai, kaip V.Doniela, Lietuvos žemės ūkiui nuostolių nepadarytų, tačiau akivaizdu, kad yra ir bus apsimetančių tikrais ūkininkais, kurie iš tikrųjų norės pirkti ir parduoti žemę, t. y. ja spekuliuoti. Kaip juos atpažinti ir kaip nuo jų apsisaugoti?
LŽŪBA prezidentas pripažino, kad žemdirbiams dėl visų saugiklių, deja, nepavyks susitarti, tačiau visi žemdirbiai turėtų pritarti svarbiausiems reikalavimams. Kokiems? „Būtina įvesti leidimų pirkti žemę tvarką. Leidimus turėtų gauti tik tie, kurie išdėstys, kaip tą žemę tvarkys. Suprantu, kad leidimų sistema pavojinga, nes leidimų išdavimas arba neišdavimas – galimybė plisti korupcijai. Bet kitos išeities nėra“, – sakė J.Kraujelis.
Tačiau kiti žemdirbiai regi daugiau galimybių. Pavyzdžiui, siūloma taikyti kvalifikacijos ir net investicijų reikalavimus, o norintiesiems anksčiau nei numatyta bet kokiu būdu perleisti žemės ūkio paskirties žemę – 15 proc. padidinti pajamų mokestį, kad spekuliuoti neapsimokėtų ar kad tai daryti būtų sunkiau. Kai kurios žemdirbių organizacijos siūlo, kad norintieji įsigyti žemės Lietuvoje turėtų ne mažiau kaip 5 metus deklaruoti gyvenamąją vietą, mokėti lietuvių kalbą.
